Mikalojus Vilutis

Pats nežinau, ko noriu. Didelė mano gyvenimo dalis yra ieškojimas.

Kažkas gerai paklausė: ar gali Dievas nubraižyti trikampį su keturiais kampais?

Verčia kūnas žmogų gyvulio gyvenimą gyventi. 

O gal žmonės yra kaip obuoliai ant obels? Kuo jų daugiau, tuo jie menkesni?

Troleibuse mačiau Magritte’o paveikslą. Vaikinas ir mergina bučiavosi užsidėję kaukes. Ateitį Magritte’as išpranašavo.

Aš nemyliu savęs, kaip savo artimo. Save aš myliu kur kas labiau. 

„Tolimųjų Rytų išmintis: stipriausias yra vanduo. Mušk kiek nori. Jam neskauda“, – protingauja M. Vilutis „Šiaurės Atėnuose“.

O man nereikia prasmės. Aš tik noriu iš dulkių į dulkes keliauti patogiai.