Mikalojus Vilutis

O gal žmonės yra kaip obuoliai ant obels? Kuo jų daugiau, tuo jie menkesni?

Troleibuse mačiau Magritte’o paveikslą. Vaikinas ir mergina bučiavosi užsidėję kaukes. Ateitį Magritte’as išpranašavo.

Aš nemyliu savęs, kaip savo artimo. Save aš myliu kur kas labiau. 

„Tolimųjų Rytų išmintis: stipriausias yra vanduo. Mušk kiek nori. Jam neskauda“, – protingauja M. Vilutis „Šiaurės Atėnuose“.

O man nereikia prasmės. Aš tik noriu iš dulkių į dulkes keliauti patogiai.

Šuns uoslė keturiasdešimt kartų stipresnė už žmogaus. Kaip jam smirda pasaulis.

Nuėjau į bažnyčią Dievo žodžio paklausyti, o po to į alaus barą alaus gerti.

„Šiaurės Atėnai“ gerbia mane, priima mane tokį, koks esu, ir mano rašinius spausdina tokius, kokius parašau.