Peter Kreeft

Be­veik vi­si su­ta­ria, kad epo­cha tuoj baig­sis, gal­būt net­gi lau­kia ki­tas aši­nis lai­kas. Mo­der­ny­bė pra­ėjo ly­giai kaip an­ti­ka. Esa­me po­stmo­der­nūs. Ir ge­rai ne­ži­no­me, ką tai reiškia.

Jei ga­li­me įveik­ti vis­ką, iš­sky­rus sa­ve pa­čius, aki­vaiz­du, kad ga­lios ne­tu­ri­me. Pa­vel­di­mu­mas, ap­lin­ka, lai­ko dva­sia, „ne­iš­ven­gia­ma is­to­ri­jos dia­lek­ti­ka“, ži­niask­lai­da – vi­sa­da le­mia kas nors ki­tas, o ne mes.

Ar ga­li pa­tek­ti į Dan­gų, jei ne­si la­bai ge­ras? Jei ne­ga­li, ta­da nie­kas iš mū­sų ten ne­pa­teks. Juk bū­tent ge­riau­sie­ji iš mū­sų ži­no, ko­kie blo­gi yra.

Ko­dėl pro­duk­tas ne­tu­ri pa­klau­sos? Mi­li­jo­nai krikš­čio­ny­bės „pre­ky­bos agen­tų“ ke­lis pas­ta­ruo­sius am­žius kė­lė šį klau­si­mą, mė­gin­da­mi ras­ti „par­da­vi­mų nuos­mu­kio“ prie­žas­tį.

Dan­gaus klau­si­mas yra ne vien apie tai, ką tai reiš­kia mums – mū­sų troški­mams, mū­sų vil­tims, mū­sų at­ei­čiai. Tai re­a­lis­ti­nis klau­si­mas, ob­jek­ty­vi­ą­ją tik­ro­vę pra­noks­tan­tis klau­si­mas. Šis klau­si­mas – ką ap­rė­pia tik­ro­vė?

Mū­sų Dan­gaus vaiz­di­niai yra nuo­bo­dūs, ba­na­lūs ir per­ne­lyg sal­dūs, to­dėl to­kie yra ir mū­sų ti­kė­ji­mas, mū­sų vil­tis ir mū­sų Dan­gaus mei­lė.