Piero Lazzarin

Kai Jė­zus ke­lia­vo po gretimus kai­mus, Ma­tas sė­dė­jo ant sa­vo suo­liu­ko ir iš ka­ra­va­nų šei­mi­nin­kų rin­ko mokesčius.

Su­ža­dė­tu­vių die­ną Rozalija pa­bė­go iš na­mų, o jos tė­vo bei su­ža­dė­ti­nio su­reng­tos pa­ieš­kos bu­vo be­vai­sės.

Šusteriui tekusi rykštė buvo Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras, vė­liau vir­tęs be­veik pi­lie­ti­niu ka­ru.

410 metai – didžiulės imperijos, kuri, rodėsi, buvo metusi iššūkį laikui ir istorijai, žlugimo pradžia.

Nedaugeliui šventųjų taip, kaip Monikai, teko garbė turėti tokį dėmesingą ir pamaldų biografą.

Tai mįslinga šventoji. Jos visas gyvenimas buvo paženklintas kančios, kurią ji priėmė ir kaip geriausią būdą tapti panašia į Kristų.

No­rė­da­mas su­vie­ny­ti sa­vo tau­tą, Ste­po­nas rė­mė­si mo­ra­le ir re­li­gi­ja.

Pran­ciš­kaus at­si­ver­ti­mas stip­riai pa­vei­kė ir vie­ną gra­žią Asy­žiaus mer­gi­ną iš kil­min­gos gi­mi­nės.