Piero Lazzarin

Juo­za­pas bu­vo ap­do­va­no­tas ne tik gu­viu pro­tu, bet tu­rė­jo ir ypa­tin­gą re­li­gi­nių bei žmo­giškų da­ly­kų po­jū­tį.

Jo eru­di­ci­ja bu­vo to­kia pat di­de­lė kaip ir jo ar­ti­mo mei­lė, nuo­lan­ku­mas bei at­gai­los dva­sia.

Ago­ta, šauk­da­ma­si Die­vo, mi­rė de­gi­na­ma ant lė­tos kait­rios ug­nies. Dėl to žmo­nės ėmė šauk­tis jos už­ta­ri­mo ug­nies pavojuje.

Šv. Tomo mo­nu­men­ta­lūs dar­bai at­vė­rė ke­lius ir nu­ro­dė kryp­tis, ku­rio­mis ėjo vi­sų epo­chų moks­lo žmo­nės.

Iš­si­la­vi­nęs pa­go­nis, fi­lo­so­fi­jos ži­no­vas į krikš­čio­ny­bę at­si­ver­tė per­skai­tęs Evan­ge­li­ją.

329 me­tais Ce­za­rė­jo­je gi­męs šven­tas Ba­zi­li­jus bu­vo ki­lęs iš me­ni­nin­kų šei­mos ir pats bu­vo me­ni­nin­kas.

Bū­tent jis la­bai pa­pras­tai, bet la­bai taik­liai api­bū­di­no Die­vą – „Die­vas yra mei­lė.“

Ste­po­nas pri­klau­sė pir­ma­jai Je­ru­za­lės ben­druo­me­nei.