Renata Šerelytė

Žiūrint į šiandienos įvykius, norisi ne rėkti kartu su minia ir skanduoti paruoštus šūkius, o abejoti ir klausti.

Žmonių, kuriems reikalingas ne autoritetas, o autoritaras, apstu. Nes patogiau gyventi, kai tau viską nurodo.

Kažkodėl partizaninė tematika mūsų literatūroje ir mene šliejasi prie tų, apie kurias kalbama puse balso ir kurioms tarsi neteikiama didelės reikšmės.

„Metu iš galvos sočios gerovės rūpesčius ir bandau prisiminti dienas, kai būdavo sunku. Sunku?.. Ne, ne sunku. Tiesiog kitaip.“

„Mes nebemokame sustoti ir pasakyti sau – gana, nebelėk.“ R. Šerelytė.

Kodėl mūsų, Lietuvos politikoje, ir konkrečiai – valdančiojoje koalicijoje – šiandien žodis „moralė” ir „etika” yra nelyginant tuščios plastikinės pakuotės brazgėjimas?

„Pavydas – hidra, kuri turi daug galvų. Tų, kurios kapojamos nuolat atauga“, – rašo R. Šerelytė.

Kai žiūri į degančią Australiją, į naikinančią ugnies sieną, po kurios pilkose dykrose lieka sielvartingos į pelenus suakmenėjusios kengūrų ir koalų figūrėlės, be žado stingsta širdis.