Renata Šerelytė

Netgi netikėdami, netgi prieštaraudami, ilgimės to šviesaus, auksinio amžinybės mirksnio – pasakų pasaulio laiko.

Šitame disonansų ir prieštaravimų kupiname pasaulyje netgi ruduo atrodo kaip disonansas – ak, ir vėl tas rugsėjis.

Knygų skaitymas, to­ji nuotaika, kai atsiriboji nuo pasau­lio triukšmo ir panyri į tekstą – ji pana­ši į ramią šviesą.

Kad pasauliui trūksta dermės, saiko ir harmonijos – apie tai byloja kiekviena diena.

Namisėdos žino, kad egzistuoja ir kitokios kelionės – ne į pasaulio kraštą, o į savo sielos gelmę, sapnus ir prisiminimus.

Kai įsigilini, ką reiškia mylėti savo Tėvynę, suvoki, kad tai yra ne tik mokesčių mokėjimas, lojalumas valdžiai, labdaringa veikla.

Ar nevertėtų, užuot užėmus tiesos monopolį, žvelgti plačiau ir klausytis?.. Mokytis? Abejoti?

Kai nuskurstame savo dvasia, kažkodėl mums tampa bjaurus visoks regimasis skurdas – ir nešvarus, ir tyras.