Pagaliau po dvidešimties metų, piniginio paramstymo sulaukusi, pasirodė dar Atgimimo pradžioje parengta, bet po leidyklų griūties paslaptingai pradingusi Jono Kalvelio monografija
Arba tiesiog šaligatvininkas. Taip dabar galėsime vadinti fotografuojantį poetą Julių Kelerą, kuris visą gyvenimą mynė, o pastaruosius penkerius metus dar ir fotografavo cementines miesto grindis bei išleido albumą „Vilniaus šaligatviai“
Istorijos bedugnėn nugarmėję svarbiausi pernykščiai įvykiai išraiškingais vaizdiniais sugrąžina mus jaudinusias akimirkas, dažniausiai jau praradusias buvusį aktualumą, bet išsaugojančias nesenstantį fotoreporterių meistriškumą.
Būsiu savo cecho išdavikas ir prisipažinsiu, kad žodžiais nutapytas paveikslas įtaigesnis, išjudina platesnes vaizduotės erdves, matai ne sustingusio vaizdo plokštumą, o spalvingai užpildytą gyvenimo gabaliuką.
Atmintinai žinome, kad menas turi rodyti visokius gyvenimo skaudulius, bet visgi kirba giluminis nerimas, ką sudaigins žiūrinčiojo sielon kritęs tokios žiaurios tiesos grūdas. Ar užterš, ar paskatins ieškoti šviesos ir gėrio?
Kęstučio Navako ir Gintaro Česonio meninis tandemas pradžiugino dailiu albumu „Sutiktas Kaunas“, kuriame draugingai susitinka tekstai ir fotografijos.
Knygos įvade autorius deklaruoja, kad, sugrįžęs iš prabangių lozanų, paryžių, čikagų ir atvažiavęs į Kražius, tikėjosi pamiršti viską, „ko mokėsi apie fotografiją, ir pakeisti nusistovėjusius fotografinius požiūrius“. Tokius revoliucingus žodinius siekius gyvenimo tikrovė dažniausiai pasuka sava kryptimi.
Revoliucionierių profesinė pareiga – sugriauti praeitį ir naujai pastatyti ateitį. A. Macijausko siekis – sutrypiant senamadišką dorovės estetiką pakilti į drąsiausiųjų originalų avangardą.
Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.
Prisidėkite skirdami paramą.