Rūta Kapočiūtė

Gyvybiškai svarbu, kad jauni žmonės aktyviai dalyvautų skaitant skaitinius, patarnaujant šv. Mišioms, giedant jaunimo chore, savanoriaujant.

Menkiausi iš menkiausių, nematomi ir nereikšmingi, bet atkaklūs – jie puoselėja viltį, kad Viešpats juos girdi.

„Dievas mums davė visą puokštę galimybių, kaip liudyti tikėjimą.“

Skaitymas melstis nepadeda, melstis reikia praktikuojant – intensyviai einant link Dievo.

Dvasinio pokalbio metu tenka mokytis ne tik kalbėti, bet ir klausytis: Dievas davė dvi ausis ir tik vieną burną.

Ar Dvasines pratybas atlikę pasauliečiai skyrėsi nuo paprastų mirtingųjų, kurie tokių rekolekcijų neatliko? Man tie žmonės atrodė laisvesni.

Prasitariau Danutei apie siaubą, kurį patyriau pirmą kartą perskaičiusi nuolankumo litaniją, ji, kaip visuomet saliamoniškai, nuramino: „Greičiausiai vertimas netikslus…“

Užsiminiau studijų draugei, kad noriu tapti katalike, bet nežinau kaip. Jos atsakymas nustebino: „Paskaityk skelbimus lentoje.“