
Pasninkas – atsivertimo, o ne narcisizmo kelias
Ne paslaptis, kad visose religingumo apraiškose gali slypėti daugybė spąstų: pavyzdžiui, pretenzijos Dievui apdovanoti mus už gerą elgesį.
Iš Marijampolės. Po katalikų teologijos ir filosofijos studijų VDU bei VU RSTC dirbo katalikiškoje leidyboje. Vėliau – Bernardinai.lt religijos temų redaktore. Šiuo metu vertėjauja ir bendradarbiauja su dienraščiu. Domisi Bažnyčia, visuomene ir žmogaus vidiniu pasauliu.
Ne paslaptis, kad visose religingumo apraiškose gali slypėti daugybė spąstų: pavyzdžiui, pretenzijos Dievui apdovanoti mus už gerą elgesį.
Daliai žmonių ši šventė atrodo nereikalinga sovietinė atgyvena, šlovinanti moters teisę prilygti vyrui.
Akivaizdu, kad dvipolis mąstymas niekur neveda, tik į aklavietę. Norint išjudėti, neužtenka skirstyti pasaulio į juodą ir baltą.
Krikščionims neretai prikišama, kad santykis su Dievu palaiko ir stiprina infantilumą, bejėgiškumą, aukos vaidmenį, palieka be atsakymų.
Bažnyčia juda savo tikrosios, Susirinkimo pasiūlytos, tapatybės link. Pranciškus stumia ją iš avidės, kad pasiektų pasaulio paribius.
„Visi įsitikinę, kad vienybė būtina, tačiau nesutaria, kaip ji atrodo“, – yra sakęs svarbus ekumenistas vysk. Paulas-Werneris Scheelexas.
Į dvasinę sveikatą neretai žiūrime pro pirštus ne vien bijodami, ką ten pamatysime, bet ir todėl, kad tiesiog nežinome, ką su tuo daryti.
Ši įvairiaspalvė minia, prie kurios vis pridedami nauji personažai, yra tarsi nesibaigiantis pasakojimas, kad žmoniją aplankė Dievas.
Vykdome technologijų atnaujinimo darbus. Atsiprašome dėl galimų sutrikimų.
Norite prisidėti prie pokyčių?