Sergejus Kanovičius

Jie vaikštinėjo tarp išverstų ir išniekintų antkapių, visą laiką tylėjo. Tik po dešimties minučių Arensas atsiduso, pažvelgė į Tėvą ir pasakė: „O aš klaidingai maniau, kad Antrasis pasaulinis karas baigėsi.“

Civilinės aviacijos administracijos pastatą radau lengvai. Nedidukas, kelių aukštų. Koridoriuose tuščia, kaip ir dera Gorbio blokados išskaidrintose Vilniaus gatvėse.

Vasario 15 dieną Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojo poetą, Šeduvos žydų memorialinio fondo steigėjas Sergejus Kanovičius.

Dangus buvo vaiskiai mėlynas. „Toks švarus, beveik kaip vanduo Jonavos namo kieme“, – pagalvojo Aizikas Kanovičius ir vėl užsimerkė. Iš dangaus mėlynės krito negausios snaigės.

Per tą trumpą laiką Izraelyje, jau buvau priprantąs, kad nepažįstamas žmogus tampa pažįstamas per kelias minutes, kad kreipinio „jūs“ hebrajų kalba nepripažįsta, kad aplinkui visi žmonės yra pasiruošę padėti kam nors, kas sau padėti negali.

Ar jau daugiau kaip dešimt puslapių skirta tuose vadovėliuose ir dviejų šimtų tūkstančių žmonių nužudymui, ar papasakota, kas yra to nusikaltimo vykdytojai ir ideologai – apie vietinės kilmės ir iš užsienių atklydusius jau viskas pasakyta?

Kiek supjudytų žmonių. Kiek nemeilės ir neapykantos išlieta ir liejasi. Kiek prasivardžiavimo, asmeninės ir tautinės neapykantos kurstymo. Kiek priklijuota etikečių.

Gyvenime jis, mano galva, mylėjo tris dalykus – savo katytę Tytę, žmoną Jolantą ir Lietuvą.