Sergejus Kanovičius

Per du 1941 metų vasaros mėnesius Lietuvoje nebeliko mažų miestelių – štetlų žydų bendruomenių. Jas sunaikindavo kaip, pavyzdžiui, Šeduvoje – per kelias dienas.

Autobusas pagaliau pajudėjo. Daugeliui tai buvo pirmas kartas – pirmoji kelionės į užsienį patirtis. Visus buvo apėmęs kažkoks savaiminis jaudulys, todėl nuo Vilniaus iki pat Varšuvos visi kalbėjosi su visais.

Vis tebevyksta keisti atminčių karai. Ačiū Dievui, kad jie vyksta tik virtualioje erdvėje ir, manding, tų atminčių susišaudymų atmosfera darosi kiek adekvatesnė ir ramesnė.

Į Fridos buto duris pasibeldžiau kaip ir sutarta – lygiai 12-ą valandą. Duris atidarė ją prižiūrinti graži, santūriai besišypsanti moteris iš Samarkando.

Mudu daug diskutuodavome apie tapatybę, apie patriotiškumą ir meilę Lietuvai. Apie tai, kaip sunku, bet įmanoma siekti to, kad meilę sau išreikštum labiausiai mylėdamas ar gerbdamas kitą – praeivį, kaimyną.

Lietuvai reikia šitų skrydžio akimirkų. Tarptautinės sporto pergalės svarbios ne tik kaip nacionalinis pasididžiavimas. Jos turėtų įkvėpti visus mėginti ne tik aukštėliau pašokti, o mėginti kartais išskleisti sparnus - nors akimirkai.

Manding, kad archajišką ir makabrišką Lietuvos žydų tragedijos fone Užgavėnių ritualą reikėtų palikti ramybėje.

Jei tokia pamoka, kuria mums pateikė p. Baukutė ir laidos dalyviai, gali būti išmokta – puiku. Jei kaip sovietmečiu nukirs vieną ar dvi galvas – sulauksime ir kitų panašių laidų.