
G. Radvilavičiūtė: „Man išskirtinė vieta, kurioje susipažinau su pasauliu: dangumi, mirtimi, peizažu, kalba“
Pasak Nacionalinės premijos laureatės, tapome vakarietiška visuomene, išlaikydami „slaviškai mužikišką“ gerovės suvokimą.
„Esu Silvija. Išsilavinimas liudija esant istorikę, širdis kalba apie buvimą filologe, o visomis juslėmis, mintimis ir ištaromis atspindžiu ir esu įsitraukusi į muzikos pasaulį. Neįsivaizduoju savo kasdienybės be tekstų: muzikinių, sukurtų kitų ar tų, kuriuos parašiau pati. Vertinu pokalbius su įdomiais žmonėmis ir jų parodytą pasitikėjimą atveriant mintis, kurios įkvepia apmąstymams, platesniems žvilgsniams ir naujiems darbams.“
Pasak Nacionalinės premijos laureatės, tapome vakarietiška visuomene, išlaikydami „slaviškai mužikišką“ gerovės suvokimą.
„Rašydamas apie literatūrą save suvokiu kaip tarpininką tarp rašytojo ir skaitytojo. Toks tad buvimas visuomenėje“, – sako V. Sventickas.
Pokalbis su semiotiku K. Nastopka apie ateities Lietuvos viziją, įsiklausymo į teksto prasmę subtilybes, lemtingus gyvenimo nutikimus.
Pristatyta neseniai pasirodžiusi istoriko dr. M. Ėmužio knyga „Partizanė: Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose“.
„Kad Lietuva būtų pilna Lietuvos. Medžių ir paukščių. Žmonių, vaikų. Mokyklų. Lietuvių kalbos.“ Tokią ateitį mato profesorė.
Kelis dešimtmečius Kipre gyvenanti rašytoja: „Tapatybė, kaip ir namai – virsmų kupina sąvoka.“
Sidnėjuje gyvenanti rašytoja teigia, kad Vilniaus negalima vertinti, jį galima tik mylėti: „Sidnėjuje tyrinėju pasaulį, o Vilniuje sugrįžtu į save.“
Nors didelę gyvenimo dalį praleido dirbdama JAV, Kinijoje, L. Vincė nuolat domėjosi Lietuvos istorija, skausmingais išgyvenimais.