
Būti rusu karo akivaizdoje. Pokalbis su T. Alekniene ir P. Lavrinec
Nesu nei kalta, nei atsakinga, tačiau man vis tiek gėda.
Klasikinių studijų magistrantas, Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos graikų kalbos dėstytojas, „Bernardinai.lt“ visuomenės temų redaktorius.
Domėjimosi sritys: filosofija, Antika, religija, dialogas, švietimas.
Nesu nei kalta, nei atsakinga, tačiau man vis tiek gėda.
Štai koks baimės ir istorinių traumų sukeltas paradoksas: Vokietija bijojo karo ir... toliau savavališkai braižė kitų valstybių sienas.
Agresija yra energija, tik klausimas, kaip ji išnaudojama.
Kai Vakaruose pasirodo naratyvas apie JAV invazijos į Iraką panašumus su Rusijos karu Ukrainoje, jį verta dekonstruoti, o ne ignoruoti.
Koks turėtų būti mūsų santykis su rusų kultūra? Ar karas keičia rusų meno vertinimą? Kodėl pavojinga kultūros ir politikos skirtis?
Popiežius su savo komanda tampa vis labiau nesuprantamas. Kodėl jo žodžiai ir gestai dėl Ukrainos glumina, liūdina ir pykdo tikinčiuosius?
Mearsheimerio ir panašios pozicijos neigia ukrainiečių pilietinės tautos kaip sugebančios apsispręsti egzistavimą.
Atsiranda nauja pasaulio tvarkos paradigma, kad teisingumas turi būti ginamas ir karinėmis priemonėmis.