Stepas Eitminavičius

Mano sūnus gimė 1985 m., būtent tais metais pasirodė „Priešaušrio vieškelių“ abi dalys.

Ūla, Baly, Vakari, jūs taip neskubėkite – juk aš senelis, nespėju.

Įdėmiai skaitau profesorės Viktorijos Daujotytės knygas – vis ką nors pasižymiu, vis iš naujo atsiverčiu kai kuriuos puslapius.

Kiekvienas iš savo kasdienybės prisimintų ne vieną mintį, kai užsimojama kategoriškai, kai mėginama sumenkinti, kai norima pasigirti.

Kitas tyliai pridūrė: „Iš Odesos, kur karas.“ Ten pavasario ir dvasios atgimimas apšaudomas. Ir žydėjimas apšaudomas.

Tos mano kelionės po Lietuvą – buvusios ar įsivaizduojamos – yra savotiškos novelės. Jos labai gražios ir dėl to, kad neužrašytos.

Su mokykla atsisveikinau, tačiau galiu deklamuoti poetės eiles apie sraigę, troleibusą, svogūną ar pomidorą savo anūkams. Smagu.

Tylos žydėjimo valandos – tai dovana už egzistencinius slenksčius, už puolimus ir už supratimą, kad daug negerų dalykų pakeisti negalime.