Stepas Eitminavičius

Kitas tyliai pridūrė: „Iš Odesos, kur karas.“ Ten pavasario ir dvasios atgimimas apšaudomas. Ir žydėjimas apšaudomas.

Tos mano kelionės po Lietuvą – buvusios ar įsivaizduojamos – yra savotiškos novelės. Jos labai gražios ir dėl to, kad neužrašytos.

Su mokykla atsisveikinau, tačiau galiu deklamuoti poetės eiles apie sraigę, troleibusą, svogūną ar pomidorą savo anūkams. Smagu.

Tylos žydėjimo valandos – tai dovana už egzistencinius slenksčius, už puolimus ir už supratimą, kad daug negerų dalykų pakeisti negalime.

Daug žmonių sugebėjo pasakyti tai, kas išliko iš lietuvių kalbos ir literatūros pamokų, iš literatų ar dramos būrelių gyvenimo.

Keturmetis išminčius staiga paklausia, kur jie auga. Kas? Na tie eilėraščiai. Sutrikau. Ką ir kaip pasakyti?

„Pagarba beveik visuomet baigiasi įžeidimu to, kuris buvo gerbiamas.“ 30 metų prisimenu šią mintį.

Kai išgirstu klausiant, kam jums to rašymo reikia, nežinau, ką atsakyti.