Prozininkas, eseistas. Vilniaus universitete filologijos fakultete įgijo filologo, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojo kvalifikaciją. Dirba lietuvių kalbos mokytoju Utenos Adolfo Šapokos gimnazijoje.
„Bene 1989 m. Lietuvoje buvo išleista Alfonso Nykos-Niliūno poezijos knyga. Man regis, tik tada aš ir sužinojau, kad yra toks poetas, kad jis gimė netoli Utenos, kurioje gyvenu nuo 1978 m.“
Man atrodo, galėčiau vardyti šimtus situacijų, kai atsikartodavo vienintelis metodas: būti drauge, pasitikėti, paskatinti.
Mes su Mėta – romantikai. Ruduo toks gražus, kad tik žiūrėk, žiūrėk. Mėtai didžiausias malonumas vartytis lapuose.
„Mokiniai turi praaugti savo mokytojus – ši paplitusi tezė man dabar tokia banalybe pasirodo. Viskas daug sudėtingiau.“
Apie vienas kito supratimą bei gydančią žodžių ir tylos galią.
Mūsų pasakojimuose neretai vis iškyla buvimo mokykloje, kaip vieno esminių gyvenimo vaidmenų, prisiminimai. Kas mane dabar, būtent dabar žavi?
Rugsėjo 6-oji – poeto Petro Panavo gimimo diena. Tądien Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje buvo švenčiamos 85-osios jo gimimo metinės.
Tik iš kur gauti tos dvasinės energijos, tikėjimo, jog tai, ką veikiame, svarbu, jeigu šalia mūsų esantieji mandagiai tyli, ir tiek? Ko gero, mokytojus tai veikia labiausiai.