Stepas Eitminavičius

Neretai mąstau ne apie tuos tikruosius archyvus, o įsivaizduojamus, kitokius – dvasinius. Kas ten turėtų būti? Mūsų aukštosios akimirkos (kaip jas vadino Vytautas Mačernis).

Nuotraukų manija, epidemija. Jeigu būsi kur nors išvažiavęs, jeigu dalyvausi kuriame nors renginyje ir nenusifotografuosi, tai kaip ir nebuvo to įvykio.  

Neretai pagalvoju, kad vaikystė, jeigu tik gebame ją prisiminti, gelbsti tada, kada mums būna labai sunku. Net kai sergame? Net kai sergame.

Jau seniai kažkur perskaičiau garsaus Renesanso epochos menininko Mikelandželo tokią mintį: „Gera darydami geram žmogui, mes darome jį dar geresnį, bet blogas, jeigu jam daroma gera, tampa dar blogesnis.“

Kas man visą laiką įdomu? Žmonių noras bet kurioje situacijoje pamatyti ką nors šviesaus bei nehiperbolizuoti negatyviosios reiškinių, įvykių pusės.

Gali būti ir visai kitokių rinkinių: šypsenų, žvilgsnių, džiaugsmo akimirkų, telefoninių žinučių, saulėtekių, žiūrėjimo į skruzdes ir kt.

Po truputį suvokiu, jog iš visų keliavimo būdų priimtiniausias yra ėjimas. Ko gero, ir einančiojo vaidmuo tampa vos ne svarbiausias. Dėl labai įvairių priežasčių.

Esu įsitikinęs: apie Lietuvos mokinius, jų tėvus, mokytojus pernelyg mažai kalbama bei rašoma. Įvairiomis progomis greitomis pamėginama užpildyti spragas, vėliau – tyla.