Tomas Daugirdas

Istorija nepriėjo ir veikiausiai neprieis laimingos pabaigos. Pasaulis nėra pastatytas ant neišvengiamo gėrio pamatų.

Blogis, kad ir koks radikalus būtų, siekia būdų save paaiškinti ir pasiteisinti.

Neigtume savo kaip žmonių žmogišką pagrindą, jei manytumės lengva ranka galintys pastūmėti žmogų mirti.

Žmogų iš totalitarinio kalėjimo ištraukti galima, bet kaip totalitarinį kalėjimą ištraukti iš žmogaus galvos?

Krikščionybė siūlo artimo meilę ir taip išvengia pavojaus žmogaus individualumą ir ypatingumą paskandinti įsivaizduojamuose kolektyvo poreikiuose. 

Sovietinio kolaboravimo permąstymas būtų net didesnis savivokos pokytis nei santykio su Holokaustu apsibrėžimas.

Neoliberalizmui priskiriama didžioji dalis pasaulio ir valstybės ydų, o jo vieton siūloma lietuviška izoliuotos autoritarinės valstybės utopija, kurioje kažin ar norėtume gyventi.

Infekcinis galvojimas neišvengiamai veda prie totalitarinės kolektyvinės atminties kontrolės.