Viktorija Daujotytė-Pakerienė

Šį kartą ne apie poeziją kalba. Apie gal ir rūsčiausią medicinos sritį – apie širdies chirurgiją.

Klausimai tie patys, bandančių atsakyti mažiau ir mažiau. Mažiau kunigų ir filosofų, tų, į kuriuos kreipėsi ir jaunas V. Mačernis.

Kokios yra tos universalios programos konkrečios realizacijos, užtikrinusios V. Mačerniui lietuvių literatūros klasiko statusą?

Praveriant vis dar mįslingos paskutinės S. Nėries dienos, sąsiuvinio, kurį jį turėjo Kauno ligoninėje, paslaptį.

Klausimas, kurį pirmiausia užduoda sau V. Daujotytė, – ar tikrai esu ta, kurios verta ko nors klausti, ko nors iš atsakymo tikėtis?

R. Stankevičius savo devintąją poezijos knygą atveria klausimu: „Kokia yra kiekvieno mūsų sielos alcheminė formulė?“

Tik susikalbėti yra skurdas, žeminantis kalbantįjį, vargas, kurio žmogus nori išvengti, pereiti į lengviau vartojamą kalbą.

Kiekvienos tautos pamatas – būdas būti, apimantis būdą gyventi ir būdą mirti. Ir būdą išbūti.