Viktorija Daujotytė-Pakerienė

Žmogus, gebėjęs garsiau ir visai tyliai būti tarp žmonių, su žmonėmis ir žmonėms.

Rašyta knyga sunkiai, ne puslapiais, o sakiniais, kartais ir atskirais žodžiais. Galima tai jausti – teksto mažai, o gyvenimo daug.

Yra tokia kūrybingos sielos galimybė – būti eilėraščiais – ir ji vis patvirtinama. 

Šį kartą ne apie poeziją kalba. Apie gal ir rūsčiausią medicinos sritį – apie širdies chirurgiją.

Klausimai tie patys, bandančių atsakyti mažiau ir mažiau. Mažiau kunigų ir filosofų, tų, į kuriuos kreipėsi ir jaunas V. Mačernis.

Kokios yra tos universalios programos konkrečios realizacijos, užtikrinusios V. Mačerniui lietuvių literatūros klasiko statusą?

Praveriant vis dar mįslingos paskutinės S. Nėries dienos, sąsiuvinio, kurį jį turėjo Kauno ligoninėje, paslaptį.

Klausimas, kurį pirmiausia užduoda sau V. Daujotytė, – ar tikrai esu ta, kurios verta ko nors klausti, ko nors iš atsakymo tikėtis?