
Laimingo žmogaus atvejis. Vandos Zaborskaitės šimtmečiui
Kas pažinojo Vandą Zaborskaitę, tikrai matė ją ir švytinčią, ir šviečiančią, tad laimingą.
Lietuvos literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto profesorė emeritė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė. V. Daujotytė-Pakerienė daugiausia tyrinėja poezijos kūrinius ir rinkinius, o pačią literatūrą interpretuoja egzistencijų problemų aspektu.
Kas pažinojo Vandą Zaborskaitę, tikrai matė ją ir švytinčią, ir šviečiančią, tad laimingą.
Nebesusitikdamas su tuo, kas teikia džiaugsmą, žmogus ima prarasti ir tai, kas saisto su gyvenimu.
Praveriant vis dar mįslingos paskutinės S. Nėries dienos, sąsiuvinio, kurį jį turėjo Kauno ligoninėje, paslaptį.
Pretekstas grįžti prie lyrikos yra Liūnė Sutema, tolimoji, kuri yra ir labai arti.
Latvio Andrio Kalnozolo romaną „Mane vadina Kalendorium“.
Žmogus, gebėjęs garsiau ir visai tyliai būti tarp žmonių, su žmonėmis ir žmonėms.
Rašyta knyga sunkiai, ne puslapiais, o sakiniais, kartais ir atskirais žodžiais. Galima tai jausti – teksto mažai, o gyvenimo daug.
Yra tokia kūrybingos sielos galimybė – būti eilėraščiais – ir ji vis patvirtinama.
Skaitykite ir ateityje skirdami kad ir nedidelę sumą mūsų darbui tęsti.