Virginija Adomonytė

Tokia ramybė, kaip ją suprantu savo žemišku suvokimu, čia nepadės. Aš kreipiuosi į Dievą Jo ramybės.

Dievo artumas neužsakomas. Jis yra dovana.

Šioje žemėje aš bandau prisikelti daug kartų. Kiekvieną kartą, kai einu prie klausyklos langelio.

Kai einu tolyn nuo Dievo, slapčiomis tikiuosi, kad Jis mane pasivys. Ir kai negalvoju apie Dievą, viliuosi, kad Jis manęs neužmirš.

Paruošti širdį Dievui geriausia tyloje. Aš bręstu joje. Subręstu atpažinti Dievo meilę.

Dažniausiai mano keliai nelygūs ir širdis gruoblėta – ji taip trokšta apkabinimo. Ir Dievas laukia mano prisiartinimo, laukia ant kryžiaus.

Kur ieškoti vilties? Atsigręžti į Dievą, laukiantį prie kiekvienų namų durų.

Dažniausiai aš ieškau Dievo toli ir dejuoju, kad mano žvilgsnis Dievo nesuranda. Bet ar aš Jo tikrai ieškau?