Virginija Adomonytė

Prašau Dievą parašyti naują istoriją. Dievišką. Nes žinau, kad Jis rašo be klaidų.

Skausmo dugne yra Viešpaties viltis. Su Dievu viskas yra pradžia.

Nesimelsdama aš nebeturiu atramos, ir nuodėmė mane nugali.

Dievo meilė atlaiko mano nepatiklų žvilgsnį, lyg sakydama: nori gyventi kuo tobulesnį gyvenimą – pamilk.

Pavadinta Dievo vaiko vardu aš nudžiungu ir garbinu Dievą už Jo dovanas.

Mano širdies dėkingumas Dievui yra pirmas ženklas, kad einu geru keliu.

Dievas veda mane, kai Jį pasirenku.

Tokia ramybė, kaip ją suprantu savo žemišku suvokimu, čia nepadės. Aš kreipiuosi į Dievą Jo ramybės.