Virginija Adomonytė

Nesimelsdama aš nebeturiu atramos, ir nuodėmė mane nugali.

Dievo meilė atlaiko mano nepatiklų žvilgsnį, lyg sakydama: nori gyventi kuo tobulesnį gyvenimą – pamilk.

Pavadinta Dievo vaiko vardu aš nudžiungu ir garbinu Dievą už Jo dovanas.

Mano širdies dėkingumas Dievui yra pirmas ženklas, kad einu geru keliu.

Dievas veda mane, kai Jį pasirenku.

Tokia ramybė, kaip ją suprantu savo žemišku suvokimu, čia nepadės. Aš kreipiuosi į Dievą Jo ramybės.

Dievo artumas neužsakomas. Jis yra dovana.

Šioje žemėje aš bandau prisikelti daug kartų. Kiekvieną kartą, kai einu prie klausyklos langelio.