Virginija Adomonytė

Nenumaldomas ilgesys kviečia peržengti savo supratimo ir nuojautų ribas. Savo matymo lauką – vidinio regėjimo galimybes.

Paskutinis kartas lieka mūsų laike, kur stoviu iškelta ranka atsisveikinimo mostui ir drėgna ašara, kaip išsiliejęs antspaudas, iškalbiai sako: ir daugiau niekada – čia.

Būčiau ribotas pasaulis, bet esu ne uždara – mintys pažįsta kelių nepabaigiamumą.

Galiu matyti gyvenimą, kai skambiais ar išsiskiriančiais potėpiais jis paliečia mano buvimą. O galiu jausti jį tik pirštų galiukais, akių kampučiais ir vos vos jaučiamu širdies nusiteikimu skaityti dienų raštą.

Mano ateitis – kokia ji?