Virginija Adomonytė

Tikėjimas yra atsivėrimas Dievo gyvenimui – taip aš susirandu dangiškąją savo dalį. Tikėjimu žemėje liudiju priartėjusią Dievo realybę ir priimu ją kaip savąją.

Kol yra žmogus žemėje, tol yra sielvartas dėl jo, tol yra gailestingumas. Nesibaigiantis Dievo gailestingumas.

Būdama be nuovokos dažniausiai jaučiuosi įskaudinta Dievo ir visokiausiais būdais prašau, kad Jis paaiškintų man, kodėl mano gyvenimas pakrypo tokia tragiška linkme.

Ar aš pažįstu Dievą? Gal esu Jį uždariusi į savo mažą pasaulėlį, kuriame  neatsiskleidžia nei Dievas, nei aš pati?

Pirmiausia bandau pakeisti gruoblėtą, nedarnią tikrovę savyje. Ir čia susiduriu su Viešpaties kryžiumi. Stovi jis kaip nepermaldaujama tikrovė.

Gavėnios laike, tylos, nusiraminimo savyje laike, įsiklausymo ir paslapties laike, susikaupiu nenumaldomai, neatšaukiamai artėjančiam Dievo atsisveikinimui su Jo žemiškuoju gyvenimu...

Nežinau, kada pirmą kartą pasijutau nejaukiai, pamačiusi išdėliotas savo mintis savo akivaizdoje.

Kaskart baigiantis metams rašau laišką į Dangų. Rašau kasmet. Ir kasmet jų neišsiunčiu.