Virginija Adomonytė

Ar aš pažįstu Dievą? Gal esu Jį uždariusi į savo mažą pasaulėlį, kuriame  neatsiskleidžia nei Dievas, nei aš pati?

Pirmiausia bandau pakeisti gruoblėtą, nedarnią tikrovę savyje. Ir čia susiduriu su Viešpaties kryžiumi. Stovi jis kaip nepermaldaujama tikrovė.

Gavėnios laike, tylos, nusiraminimo savyje laike, įsiklausymo ir paslapties laike, susikaupiu nenumaldomai, neatšaukiamai artėjančiam Dievo atsisveikinimui su Jo žemiškuoju gyvenimu...

Nežinau, kada pirmą kartą pasijutau nejaukiai, pamačiusi išdėliotas savo mintis savo akivaizdoje.

Kaskart baigiantis metams rašau laišką į Dangų. Rašau kasmet. Ir kasmet jų neišsiunčiu.

Nenumaldomas ilgesys kviečia peržengti savo supratimo ir nuojautų ribas. Savo matymo lauką – vidinio regėjimo galimybes.

Paskutinis kartas lieka mūsų laike, kur stoviu iškelta ranka atsisveikinimo mostui ir drėgna ašara, kaip išsiliejęs antspaudas, iškalbiai sako: ir daugiau niekada – čia.

Būčiau ribotas pasaulis, bet esu ne uždara – mintys pažįsta kelių nepabaigiamumą.