Virginija Adomonytė

Jėzui Kristui mirus, mirė ir nuodėmė, Viešpačiui prisikėlus, aš laukiu savo prisikėlimo laiko. Viešpats mane gelbsti kryžiumi. 

„Varpų garsai sustabdo mane ir veda susimąstyti apie Dievą. Aš Jį taip pašaukiu.“

Kartais pažvelgiu į save iš šalies, bet taip ir nesugebu permatyti savęs. Slepiuosi, teisinuosi, bėgu nuo savo vidinio žvilgsnio, užmiršdama Dievo žvilgsnį. 

Svarbu tikėti, kad Dievas mane girdi, girdi visada. Jeigu nepavargstu prašyti, Dievas mane išklauso.

Atnešu savo skausmą, nes su niekuo negaliu pasidalinti kaip su Dievu. Dievas priglaudžia mano skausmą. Bet labai giliai, vos juntama mano skausme yra viltis.

Ilgesys parodo, kiek daug dar turiu siekti. Mano ilgesyje – visas Dievo pasaulis. Ilgesys yra ieškojimas meilės atsakymų.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad paprastam mirtingajam pasiekti šventumo neįmanoma, kita vertus, žinome, kiek daug neįmanomų dalykų yra pasiekęs žmogus.

Kaip dažnai gyvenu taip, lyg sielos neturėčiau. Užmiršdama šią Dievo dovaną, užmiršdama kelią į amžinybę.