Virginija Adomonytė

Dievas prašo manęs Jam priklausyti kiekvieną kasdienos akimirką. Bet aš, klystantis žmogus, žvalgausi, ieškau, gal kitur geriau, gal be Dievo paprasčiau, lengviau.

Kalbėdama, mąstydama apie Dievą Jį patiriu. Kai sustabdau Dievo akimirką, per tą akimirką ir visas kitas, mane aplankančias, Jį patiriu.

Dievas duoda daug nuorodų, kur Jį rasti. Dievas žymi kelią pas Save, kol pradeda šviesti mano širdis. Iki tol turiu ruoštis. O rengti savo širdį man padeda nuolatinė malda.

„Pasislėpti Dievo širdyje – tai pasislėpti Jo meilėje. Nuodėmė ten įžengti negali. Ji miršta prie meilės durų.“

Sielos gelmėje aš mokausi. Ten daug išminties, nes mano sielos gelmę yra pamilęs Dievas. Tegul tai būna Jam dar vieni namai.

Jėzui Kristui mirus, mirė ir nuodėmė, Viešpačiui prisikėlus, aš laukiu savo prisikėlimo laiko. Viešpats mane gelbsti kryžiumi. 

„Varpų garsai sustabdo mane ir veda susimąstyti apie Dievą. Aš Jį taip pašaukiu.“

Kartais pažvelgiu į save iš šalies, bet taip ir nesugebu permatyti savęs.