Virginija Adomonytė

Mano mintis laukia eilės būti išreikšta, tačiau priekin aš kviečiu mintis, kurios pakviečia Dievą į mano gyvenimą. 

Jeigu kelias neveda pas Dievą, jis neveda niekur, veda į nežinią, ten, kur nėra šviesos, nėra palaiminimo ir dieviško apkabinimo, nėra išganymo. 

Be Dievo malonės Jo valia dažnai būna nesuprantama – aš nepriimu, prieštarauju, maištauju, gal net naikinu, ką Dievas manyje sėja.

Įsiklausyti į Dievą, kaip Jis įsiklauso į mano šauksmą – taip vyksta pokalbis. Pokalbis, atveriantis sielą dialogui su Dievu.

Apie Dievo ir žmogaus susitikimą: „Šv. Trejybės slėpinys talpina savyje begalybę, kur aš, ribota ir maža, esu pakviesta švęsti savo sielos išgelbėjimo istoriją.“

Meditacija apie gyvenimą be Dievo – negyvenimą, kurį pasirenkame patys neieškodami savo Kūrėjo ir neatpažindami savęs kaip kūrinio.

Tyloje esu viena su savo esminiais klausimais – tyloje nepasislėpsiu – esu savo akivaizdoje, esu Dievo akivaizdoje. Kai nutylu – prakalba Dievas.

Kad ir kaip atrodytų balta mano siela, bet su Dievu ji tampa dar baltesnė.