Vytautas Toleikis

Paradoksalu, kad, deklaruodami abejingumą ar priešiškumą Rusijai, patys imame Lietuvoje panašėti būtent į Rusiją, kurios neva taip labai nemėgstame. 

Pjudymo fenomenas, bent jau akivaizdžios jo apraiškos kaip kokios vėžio metastazės, pastaruosius penkerius metus pamažėle braunasi į viešąjį gyvenimą.

Vis tiek Paberžės fenomenas neįmanomas be tėvelio Stanislovo, kapucinų vienuolio, klebono, kuris neturi net gaspadinės, asmenybės. Štai ką gali vienas žmogus.   

Išėjus Fymai sumažėjo ne tik dalelė tos nesumeluotos, tikrosios, Rusijos, bet ir Lietuvos. Ypač tiems, kurie jį pažinojo, kuriuos jis mylėjo ir kurie jį mylėjo.

Pirmoji mintis, šovusi į galvą, sužinojus, kad Vilniuje krito ne tik Kazys Škirpa, bet ir Jonas Noreika-Vėtra, buvo tokia: viskas, ir mano Cvirkai dabar jau – kapiec!

Vytautas Toleikis aptaria naująją Tomo Venclovos knygą „Lietuvos istorija visiems. I tomas“.

Klaipėdos krašte, Apvaizdos čia įskiepyti, dabar jau esame pajėgūs papasakoti Europai, kas atsitiko Prūsų Lietuvos lietuviams ir vokiečiams per paskutinįjį Šimtmetį. 

Kas kardinaliai nauja, kas neįtinka ir dabar daliai visuomenės? Pagrindiniai kaltinimai – kanonas pernelyg nuobodus jaunimui, stokojantis teksto žavesio, turinys – pernelyg nacionalistinis.