Vytautas Toleikis

Aš jį tokį labiausiai ir pažinojau. Plačiašakį, niekaip nenusigenėjantį, o ir nugenėti niekam nėra pavykę. Net komunistams.

Nepritariu Petro Cvirkos paminklo nugriovimui. Manau, kad tai barbarybė.

Trumpinį „ПД“ – полезный дурак (rus. naudingas durnius) – pirmą kartą išgirdau gūdžiais sovietiniais laikais.

Lietuviai tikrai mėgsta Sakartvelą. Bet kiek gi galima gyventi iš Valdo Adamkaus dividendų!

Taigi nuotolinį mokymąsi išdrįsčiau įvardinti kaip neišvengiamą nuostolį, ir nuostoliai kur kas didesni nei įgytos naujos patirtys.

Paradoksalu, kad, deklaruodami abejingumą ar priešiškumą Rusijai, patys imame Lietuvoje panašėti būtent į Rusiją, kurios neva taip labai nemėgstame. 

Pjudymo fenomenas, bent jau akivaizdžios jo apraiškos kaip kokios vėžio metastazės, pastaruosius penkerius metus pamažėle braunasi į viešąjį gyvenimą.

Vis tiek Paberžės fenomenas neįmanomas be tėvelio Stanislovo, kapucinų vienuolio, klebono, kuris neturi net gaspadinės, asmenybės.