Vytautas Toleikis

Išėjus Fymai sumažėjo ne tik dalelė tos nesumeluotos, tikrosios, Rusijos, bet ir Lietuvos. Ypač tiems, kurie jį pažinojo, kuriuos jis mylėjo ir kurie jį mylėjo.

Pirmoji mintis, šovusi į galvą, sužinojus, kad Vilniuje krito ne tik Kazys Škirpa, bet ir Jonas Noreika-Vėtra, buvo tokia: viskas, ir mano Cvirkai dabar jau – kapiec!

Vytautas Toleikis aptaria naująją Tomo Venclovos knygą „Lietuvos istorija visiems. I tomas“.

Dabar jau esame pajėgūs papasakoti Europai, kas atsitiko Prūsų Lietuvos lietuviams ir vokiečiams.

Kas kardinaliai nauja, kas neįtinka ir dabar daliai visuomenės? Pagrindiniai kaltinimai – kanonas pernelyg nuobodus jaunimui, stokojantis teksto žavesio, turinys – pernelyg nacionalistinis.

Iš savo dėstytojos Irenos Veisaitės sužinojau, kad to vaikystės paauglystės gražiausiojo filmo režisierius Grigorijus Kromanovas, jos vyras.

Neįprastai drąsūs, atviri, liūdni ir juokingi, gyvi ir skaidrūs atsiminimai apie gyvenimą.

Vėl atostogauju Barvuose. Kurią dieną nukanku į Šilutę, užsuku iš pat ryto ir pas Rogą į į kleboniją. Ir iškart tik kyšt nosį tokia liesa balatapūkė nuleilėjusi kokių devynerių mergelė. „Kunige, padėkite, neturime ką valgyti“, – prašo tėvų primokytas vaikas.