Vytautas Toleikis

Iš savo dėstytojos Irenos Veisaitės sužinojau, kad to vaikystės paauglystės gražiausiojo filmo režisierius Grigorijus Kromanovas, jos vyras.

Neįprastai drąsūs, atviri, liūdni ir juokingi, gyvi ir skaidrūs atsiminimai apie gyvenimą.

Vėl atostogauju Barvuose. Kurią dieną nukanku į Šilutę, užsuku iš pat ryto ir pas Rogą į į kleboniją. Ir iškart tik kyšt nosį tokia liesa balatapūkė nuleilėjusi kokių devynerių mergelė. „Kunige, padėkite, neturime ką valgyti“, – prašo tėvų primokytas vaikas.

Vytautas Toleikis toliau nagrinėja kultūrinio turizmo Lietuvoje iššūkius, problemas bei galimybes.

Tad noriu pasidalinti kai kuriais įspūdžiais ir mintimis apie keliavimus po Lietuvą. Įspūdžiai iš pastarųjų ketverių metų patirties. Naujausi, kaip nesunkiai suprasite, iš Zarasų žemės.

Nelengva rašyti apie kraštą, kurį besąlygiškai myli, kuriame esi užaugęs, ir kuris tavęs jau tiek metų įsišaknijus  Vilniuje, vistiek  niekada nepalieka. Matyt, ir nepaliks. 

Istorijoje stebuklais įprasta vadinti įvykius, kurių niekas negalėjo numatyti, kurie pribloškia savo neįtikėtinumu.

Jeigu ir kur galėčiau įsivaizduoti didžiausiajam Indijos sūnui paminklą Lietuvoje, tai neabejotinai tik Rusnėje.