Zigmas Vitkus

Jais nepasidžiaugsi ir nepasididžiuosi, bet turi susitaikyti kaip su neišvengiama tikrove.

Miestas galų gale turi imtis atminimo politikos ir pasirūpinti, kad Vilniaus istorija būtų tinkamai atspindėta informacinėse ir atminimo lentose, kaip kad buvo padaryta (negalėjau patikėti, kad tai vyksta Lietuvoje, drąsiai ir nuosekliai!) – Žagarėje. 

Minint 75-tąsias Holokausto Lietuvoje aukų atminimo metines, šalyje įvyko daugybė oficialių ir aktyvių visuomenės narių bei nevyriausybinių organizacijų organizuotų atminimo renginių, įgyvendinta solidžių, išliekamąją vertę turinčių atminimo projektų.

Jei reikėtų paminėti vardus tų, kuriuos turėtų žinoti kiekvienas lietuvis – vienas jų neabejotinai būtų Ona Šimaitė, tuo pat metu, kaip Irena Sendler, gelbėjusi žmones Vilniuje.

Nuomonių dėl medžioklės pasitaiko įvairių, kartais labai radikalių. Šia tema pakalbinome Vilniaus universiteto afiliuotąjį profesorių Česlovą Kalendą. Jo pozicija šiuo klausimu gali padėti kitaip pažvelgti į medžioklės problematiką: racionaliau ir nuosaikiau.

Su Holokausto atminimo kultūros sanklodos problemas tiriančiu istoriku H. Vitkumi – apie Holokausto vietą lietuvių istorinėje savimonėje.

Hererų etninės grupės naikinimas 1904-1906 metais pietvakarių Afrikoje, dabartinėje Namibijoje, šiuolaikinių istorikų dažnai laikomas pirmuoju pasaulyje genocidu. Jame galima aptikti didžiųjų XX amžiaus nusikaltimų žmonijai – armėnų, žydų, kambodžiečių, bosnių, tutsių genocidų struktūrą.

Įvairiose kultūrose negalėjimas palaidoti mirusio žmogaus buvo laikoma didele nelaime. Tačiau istorijoje būta periodų, kai draudimas niekinti ir nepalaidoti mirusio žmogaus kūno buvo sistemingai pažeidinėjimas.