Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 09 08

Algirdas Butkevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Aviacijos aušros liudytojas – lakūnas Vitalis Milevičius 

Karo lakūnas, aviacijos majoras Vitalis Milevičius. Plienosparnai.lt nuotrauka

Apie Lietuvos karo aviacijos lakūną Vitalį Milevičių rašiau du kartus. Pirmą kartą – 1978 m. Tada dar nežinojau, kad Biržuose gyvena Lietuvos aviacijos aušros liudytojas majoras Vitalis Milevičius. Parašyti apie jį man pasiūlė tuometinis „Biržiečių žodžio“ redaktorius. Netrukus pateikiau savo rašinį, tačiau pasakojimas apie lakūną laikraštyje taip ir nepasirodė.

Galiu tik spėlioti, kodėl man buvo pasiūlyta parašyti apie buvusį nepriklausomos Lietuvos karo aviacijos lakūną. Gal kažkam rūpėjo apie šį žmogų sužinoti daugiau? O gal „aukščiau“ sėdintieji nusprendė, kad rajono laikraščio skaitytojams nedera išgirsti apie V. Milevičių, kuris buvo ne koks nors Šančių siuvėjas, o tais metais dar buržuazine tebetituluojamos Lietuvos karo aviacijos majoras.

Pasakojimą apie lakūną išspausdinau tik po dešimties metų, po rašiniu nurodęs, kad honorarą skiriu Kultūros fondui, Stepono Dariaus ir Stasio Girėno paminklo statybai. Į jį sugulė įspūdžiai iš susitikimų su Vitalijumi Milevičiumi 1978 ir 1989 m.

***

Tada, 1978-aisiais, Vitaliui Milevičiui ėjo septyniasdešimt aštunti. Liesoko veido, skvarbių, įdėmiai pašnekovą nužvelgiančių akių. Plaukai jau šarmos paliesti. Argi suskaičiuosi, kiek kartų nuo pavasario iki vėlyvo rudens su kastuvu ir laistytuvu visą daržą apeina: ir tada jį aptikau ne šiltame kambaryje laikraštį sklaidantį, bet vėsioje dirbtuvėje meistraujantį. Prisiminėm anuos laikus, kai kiekvienas skridimas buvo rizikingas šuolis į nežinią. Lūždavo ore apkrovimų neatlaikę menkų tuometinių lėktuvų sparnai, o parašiutų nebuvo. Kasmet keli aviatoriai žūdavo. Įsmeigia bičiuliai į gėlėmis nuklotą žemę sukryžiuotus lėktuvo propelerius, stovi prie kapo tylūs, prislėgti netikėtos mirties tragizmo. O kitą dieną vėl virš aerodromo kildavo ir leisdavosi lėktuvai, nes drąsius vyrus šaukė erdvė, noras skraidyti buvo stipresnis už staigios mirties baimę.

Prisiminė tada V. Milevičius Atlanto nugalėtoją Steponą Darių. Rimtas vyras buvęs. Visada susikaupęs, valingas. Po darbo lakūnai išsivaikščiodavo kas sau: vieni – į universitetą, kiti – restoranan kortomis lošti. O S. Darius – sportinius batelius per petį – ir į miestą. Tais metais Darius organizavo pirmąją civilinę futbolo komandą, buvo išrinktas Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos pirmininku. Jo pastangomis, iš dalies net lėšomis, buvo pastatytas pirmasis Lietuvoje stadionas. Tačiau viršininkai, skiepiję aviatoriams paklusnumą karinio statuto dvasiai, judraus, visuomeniško S. Dariaus nemėgo.

1927 m. balandžio 6 d. S. Darius įteikė eskadrilės vadui raportą, prašydamas išleisti vienus metus nemokamų atostogų. Įvairiai šis Dariaus poelgis aiškinamas. V. Milevičius prisiminė, kad Lietuvos aviacijoje šitaip buvo: nori vesti – prašyk viršininkus leidimo. O S. Darius, matyt, nusprendė, kad vedybos – jo asmeninis reikalas. Vedė be leidimo. Nepaklusnų lakūną aviacijos viršininkas dešimčia parų arešto nubaudė. Atsėdėjęs S. Darius padavė raportą ir tų pačių metų gegužės mėnesį išvyko į JAV. Ten susipažino su Stasiu Girėnu, abu įsigijo šešiavietį „Bellancos“ tipo lėktuvą ir pasiryžo nenusileisdami iš JAV nuskristi į Lietuvą.

– Gavom pranešimą, – prisiminė V. Milevičius, – kad šiandien rytą atskrenda Darius ir Girėnas. Kauno aerodromą užplūdo minios žiūrovų. Laukiam valandą, antrą, trečią… Dariaus nėr. Blogai. Ar neatsitiko kas? Vakare „Eltos“ korespondentas iš Soldino perdavė telegramą, kad lakūnai žuvo. 

Liepos 19 d. septyni „Fiat“ tipo naikintuvai pakilo į orą. Vieną iš jų pilotavo V. Milevičius. Pasiekę Lietuvos sieną sukiojosi ratu kilometro aukštyje. Pagaliau pamatė – atskrenda žalsvai sidabrinis trimotoris vokiečių lėktuvas su S. Dariaus ir S. Girėno palaikais. Naikintuvai priartėjo prie vokiečių lėktuvo, išsirikiavo, atiduodami karišką pagarbą, lydėjo savo žuvusius draugus į Kauno aerodromą.

Nežinomas fotografas, lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Jonavos rajono savivaldybės kultūros centro krašto muziejaus nuotrauka

Vėliau buvo atvežtos ir sudužusios „Lituanikos“ liekanos. Įkišo į tokią daržinę. Nuėjo V. Milevičius pas savo pažįstamą Petrulį: 

– Parodyk, kaip ta „Lituanika“ atrodo.

Parodė. Metalo laužas, ir tiek. Apžiūrinėja V. Milevičius, o Petrulis pasilenkė prie jo ir patyliukais sako: 

– Žinai, kai ant betoninių grindų sumetė lėktuvo liekanas, kulką radau.

– Parodyk.

– Aš ją nunešiau, kam reikia, – trumpai atsakė.

Ir viskas – kaip į vandenį. Nurimo, nutilo, nors visai Lietuvai buvo aišku, kad ne gamta drąsuoliams kelią tėviškėn pastojo.

– Jau minėjau, – pasakojo V. Milevičius, – kad lakūnai visaip savo laisvalaikį leisdavo. Aš susidomėjau sklandytuvo statyba. Kai skraidžiau Varėnoje, pajutau, kad stiprios oro srovės, kaip dabar įprasta vadinti – termikai, taip ir kilnoja lėktuvo sparnus. O jeigu padarius lėktuvą lengvą, be motoro, benzino, alyvos, – jis pats turėtų kilti.

Surado V. Milevičius vokiškame žurnale sklandytuvo brėžinius, gerai išstudijavo. Nerviūros, lonžeronai ir kitos detalės – kaip ir savuose mediniuose lėktuvuose. Svarbu sparnų plotį ir visa kita tiksliai pagal projektą apskaičiuoti. Su medžiaga irgi vargo nėra – pušinių lentų ir klijų aerodromo dirbtuvėse užtenka. Metalinės dalys – apkaustai ir tenderiai – buvo renkami iš senų, nebetinkamų karo lėktuvų. Taip per keletą mėnesių buvo pastatytas pirmasis Lietuvoje sklandytuvas. Jis svėrė 85 kilogramus, sparnų ilgis – 10 metrų, plotas – 15 kvadratinių metrų. 

Buvęs lakūnas ir sklandytojas, rašytojas Jonas Dovydaitis apysakoje „Žmogaus sparnai“ rašo, kad tuo metu dar tik svajojęs apie savo pirmąjį sklandytuvą. Bronius Oškinis nepaprastai nustebęs ir nudžiugęs žiūrėjo į laikraštyje išspausdinto pirmojo Lietuvoje „Cioglingo“ tipo sklandytuvo nuotrauką. Sklandytuvas neturėjo įprasto lėktuvams liemens.

„Čia tik rėmai, sukryžiuoti iš kelių pagaikščių, – skaitome apie V. Milevičiaus pastatytą sklandytuvą J. Dovydaičio apysakoje. – Ir sėdynė neuždengta – paprasta lentutė. Ir ratų nėra, tik pusiau lenkta pavaža. Bet sparnai – dideli, balti.“

– Tą sklandytuvą statėme su leitenantu Skurausku per daug nesigarsindami. Baigėm, reikia išbandyti. Susirinko lakūnai. Iš visų pusių apžiūrėjo sklandytuvą, patampė, davė leidimą kilti. Prie sklandytuvo pavažos nosies prikabinom amortizatorių. Sklandytuvo uodegos laikyti susėdo keli kareiviai. Sėdėjau sklandytuve, prisisegęs diržu, – pasakojo V. Milevičius, ištiesdamas kojas, lyg pėdomis jausdamas kojų vairus, rankomis spausdamas įsivaizduojamą vairalazdę. – Nuskamba komanda: „Paleisti.“ 

Sklandytuvas iššoka į 30–40 metrų aukštį. Ore laikosi stabiliai, į šonus nekrypsta. Slenka švelniai. Taip širdį ir glosto. Gerai pasodinau sklandytuvą. Antrą kartą bandau aukščiau šoktelėti. Vėl viskas gerai. Kylu trečią. Bandysiu sklandytuvo pastovumą. Paleidžiu kojinius vairus, vairalazdę, žiūriu, kas bus. Vėl gerai. 

Visokeriopai rėmęs pirmojo Lietuvoje sklandytuvo statybą, dalyvavęs pirmajame bandyme aviacijos dirbtuvių viršininkas, garsių naikintuvų ANBO kūrėjas, vėliau generolas Antanas Gustaitis po sėkmingo V. Milevičiaus skrydžio korespondentams pasakė: „Planerizmas – sportas. Su sklandytuvu lengviau paruošti lakūną. Mūsų krašte daug tinkamų vietų sklandyti. Per žiemą dirbtuvėse sukonstruosime dar vieną tokį, o kitą – stipresnį, kad būtų galima pririšti prie lėktuvo. Išvilkti aukštai, o iš ten be benzino skris, darys posūkius. Patogu. Pigu.“

Po sėkmingo V. Milevičiaus skridimo panoro savo drąsą parodyti ir kiti. Skrido architektas Vytautas Landsbergis, Gustaitienė, būsimoji lakūnė, telefonistė Liorentaitė. Visi buvo patenkinti, gyrė sklandytuvą ir jo konstruktorius. Nepasisekė Onutei Steponaitytei. Sklandytuvas į viršų šovė statmenai. Startuodama Steponaitytė nejučia trūktelėjo į save vairalazdę. Sekundę lyg stabtelėjęs ore, sklandytuvas stačiu kampu niro žemyn.

Susižeidė nepatyrusi sklandytoja, sudaužytas pirmasis sklandytuvas Lietuvoje. V. Milevičius jį remontavo, bandė skraidyti Pažaislio apylinkėse, vėliau padovanojo Lietuvos aeroklubui. 

1937-aisiais Lietuvos aviacijos mokymo grupės technikos karininkas majoras V. Milevičius buvo išleistas į pensiją. Išliko to meto nuotrauka. Joje Aviacijos karininkų ramovės salėje greta savo bendradarbių, jaunutės žmonos Emilijos sėdi grakštus, dailia lakūno uniforma 37 metų majoras. Atskraidęs Lietuvos aviacijoje 15 metų. Išėjęs, kaip mes sakome, į užtarnautą poilsį su 450 litų mėnesine pensija, teise dėvėti karininko uniformą.

Karo lakūnas, aviacijos majoras Vitalis Milevičius. Algirdo Butkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

***

1989 m., vėl aplankęs Lietuvos aviacijos veteraną, priminiau jam pirmąjį pastatytą sklandytuvą. V. Milevičius, jau nebe toks žvalus kaip prieš dešimt metų, bet dar nepraradęs optimizmo, kaip ir anksčiau geros atminties, pasakė:

– Svarbu, kad po šito Lietuvos jaunimas pradėjo rimtai domėtis sklandymu ir nuėjo žymiai toliau.

1937-ieji buvo reikšmingi ne tik V. Milevičiui. Tais metais lietuvių sklandytojams priklausė jau ketvirta vieta pasaulyje. Lietuviai buvo pakviesti į aštuntąjį tautinį Amerikos sklandytojų sąskrydį. Gerai parėmė aviatorius Biržų apskrities mokytojai, paštininkai, agronomai, gydytojai. Už biržiečių paaukotus kelis tūkstančius litų buvo pastatytas pranašiausias Lietuvoje rekordinio tipo sklandytuvas. Jį pavadino „Biržiečio“ vardu. Juo Amerikoje Bronius Oškinis pasiekė du naujus Lietuvos rekordus. Sekė šias geras, daug džiaugsmo sukėlusias žinias V. Milevičius, jau ūkininkaudamas žmonos tėviškėje.

Atvažiavo 1983 m. vasarą pas V. Milevičių rašytojas J. Dovydaitis su žmona. Rašė naują knygą apie Lietuvos aviaciją. Ieškojo nuotraukų. Šeimininkas tik rankas skėstelėjo. Juk buvo mūsų istorijoje 1941 m. birželio 14-oji, ta šiurpioji diena, kai ėmė dundėti į Sibiro platybes gyvuliniuose vagonuose tūkstančiai ūkininkų, mokytojų, karininkų, kitų Lietuvos inteligentų. Tęsėsi stalinistinis mūsų tautos genocidas ir pokario metais. Uniformuoto Lietuvos lakūno nuotrauka galėjo atnešti daug nemalonumų ne tik tam, kas toje nuotraukoje, bet ir ją saugojusiam. Kas suskaičiuos, kiek rečiausių nuotraukų, laiškų, dokumentų, knygų virto pelenais liepsnose, supuvo užkastų žemėje? Tada galvą reikėjo saugoti, o ne nuotraukas.

***

Vitalis Milevičius – gyvas Lietuvos aviacijos aušros liudytojas. Jo neužmiršo tie, kam brangi sparnuotų sakalų skrydžių pradžia. Švenčiant 85-ąjį gimtadienį, užgriuvo iš Vilniaus pilnas autobusas svečių. Linksmi, iškalbingi. Tikri aviacijos „asai“. V. Ašmenskas, A. Arbačiauskas, V. Rudzinskas, buvęs biržietis V. Pačinskas, muzikologas, aviacijos istorikas V. Jurkštas. Sūnūs su marčiomis. Pakabino kambaryje ant sienos ekraną, pradėjo filmą rodyti. Žiūri V. Milevičius ir savo akimis netiki: per visą ekraną nuotrauka, o joje – jis pats greta naikintuvo, pasiruošęs skrydžiui, stovi.

Apsilankydavo atvažiavęs į Biržus Lietuvos aviacijos istorijos kūrėjas Jonas Balčiūnas, užsuko kartą pas senąjį aviatorių pasikonsultuoti apie Ispanijos karo metų ginklus vertėjas, mokytojas Povilas Gasiulis.

Nuoširdi šeimininkė paskleidžia pluoštelį nuotraukų, kuriose matau V. Milevičių prie Puntuko Anykščiuose kartu su Biržų aviacijos klubo lakūnais ir sklandytojais. Juk sugrįžimas į aviaciją nuo jų ir prasidėjo. Kaip šiandien prisimena tas jau prieš keliolika metų Biržuose surengtas respublikos sklandymo pirmenybes. Tada biržiečiai ir pasigyrė svečiams, kad pas juos gyvena vienas pirmųjų Lietuvos aviacijos lakūnų.

Aplankė jie V. Milevičių, ėmė klausinėti apie tuos laikus, kai kiekvienas skridimas buvo žygdarbis. Jie ir pasiūlė V. Milevičiui prisiminti jaunystę, sėsti prie keturviečio lenkiško sportinio lėktuvo šturvalo. Pakilo senasis aviatorius viršum žalumoje skęstančių Biržų, paskraidė ir vėl nusileido. Jaunystės svajonė, prieš daugelį metų atvedusi į aerodromą, buvo tokia viliojanti, kad iki šiol senas lakūnas nepamiršta tragiškai žuvusių Lietuvos aviacijos pionierių, džiaugiasi nūdienos lietuvių lakūnų ir sklandytojų pasiekimais.

– Keturiasdešimt metų išgyvenau Biržuose. Šita žiema čia paskutinė. Pavasarį išvažiuosiu su žmona prie Vilniaus. Arčiau vaikų, marčių, anūkų. Jau nupirkta ir suremontuota sodyba prie ežero, gražaus pušyno, – dalijosi mintimis aviatorius.

Iš Biržų išvažiavo žmogus, padovanojęs jaunimui svajonę apie sparnus. 

***

Praėjus dar keliolikai metų, iš artimai su Milevičių šeima draugavusios biržietės Onos Drevinskienės išgirdau, kad buvęs lakūnas mirė 1991 m. vasario 11 d., eidamas 91-uosius.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.