„Azovstalio“ gynėjas, išgyvenęs sprogimą Olenivkoje: „Esu įsitikinęs, kad buvo įvykdytas teroristinis aktas“

„Turėjau pakliūti į tą baraką, į kurį atskrido, bet tą dieną mane išvedė į tardymą, – pasakoja Dmitro. – Tardymo metu jiems nepatiko mano atsakymai. Jų žodžiais tariant, nesutapo politinės pažiūros. Labai keista – gal jie ko nors kito tikėjosi? Mane uždarė į vienutę kaip tik tuo metu, kai vaikinus pervedė į tą baraką. Naktį išgirdome du smūgius, viskas užsidegė, ir mes supratome, kad kažkas sprogo. Iki šiol nesuprantu, kaip ir kuo tai buvo padaryta. Vieni sako, kad viduje buvo termobarinė bomba, kiti tvirtina, kad buvo šauta iš išorės. Tą reikalą jie prasuko naktį, gaudžiant gradams. Mes matėme visą vaizdą žvelgdami iš antro aukšto.“

Papasakokite apie nelaisvę Olenivkos kolonijoje, į kurią buvote papuolęs. Visas civilizuotas pasaulis yra girdėjęs apie susprogdintus karius…

Mano įspūdžiai tokie: papuoliau į kažką tokio tarp kalėjimo ir kolonijos. Ten buvo patalpos su atskiromis kameromis, taip pat ir bendri barakai. Man atrodė, kad mes ten būsime laikomi kaip karo belaisviai, nes mums buvo suteiktas toks oficialus statusas. Mus vežant į Olenivką į autobusus įlipo Raudonojo Kryžiaus misija. Jie mus surašė, padalino kažkokias brošiūras anglų kalba. Pabendravau anglų kalba su Raudonojo Kryžiaus atstovais, pasiteiravau jų apie mūsų statusą. Jie atsakė, kad mes esame karo belaisviai ir mums bus taikomos visos tarptautinės teisės ir Ženevos konvencijos taisyklės. Toje brošiūroje aš perskaičiau, kad mums iš tiesų galioja Ženevos konvencija. Net nusistebėjau: nejaugi Rusija mums taikys kažkokias sankcijas ir veiksmus vadovaudamasi tarptautine teise ir įstatymais?

Važiuodamas į Olenivką nejaučiau jokios grėsmės ar įtampos. Savo nelaisvę mes vadinome „garbės nelaisve“, nes ne pasidavėme, o paklusome vado įsakymui sudėti ginklus. Išeidami ginklus atidavėme Ukrainos žvalgybos karininkams, o ne priešui. Mums visiems paspaudė rankas, dėkodami už tarnybą ir kovinių užduočių įvykdymą. Mes išėjome aukštai iškėlę galvas, nesurištomis rankomis, išsinešdami savo daiktus, ginklus, kovinius komplektus.

Einant į autobusus mums teko pereiti filtracijos kordonus. Čia buvo įvairių patirčių, iš kažkieno rusai paėmė daiktus – dabar kalbu ne apie Olenivką, kur viskas iškart buvo sustatyta į vietas. O pirmasis įspūdis – tai tik miglos pūtimas į akis. Kai kurie rusai netgi buvo geranoriškai nusiteikę, teiravosi apie mano karinį laipsnį, sakė, kad jie irgi karininkai ir jiems buvo netgi malonu su mumis kariauti, kad mes – garbingi priešininkai. Sakė, kad mes parodėme aukštą lygį, kurio jie nesitikėjo. Kai kurie minėjo, jog yra tarnavę užsienyje – Afganistane ir Sirijoje, kur teko dalyvauti mūšiuose. Pasak jų, su tokiu pasipriešinimu kaip mūsų jiems nebuvo tekę susidurti. Palinkėjo mums sėkmės. Su vienu netgi įvyko dialogas, kad gal garbingai susitiksime kokiame nors mūšyje.

Mums susidarė įspūdis, kad esame „garbės belaisviai“, kad priešas mus gerbia. Mūsų būrio kariai iš tiesų buvo verti priešų pagarbos. O ta Raudonojo Kryžiaus misija su savo šalmais ir marškinėliais mums apdūmė akis. Tik vėliau supratome, kas iš tiesų yra tos tarptautinės organizacijos – Raudonasis Kryžius ir kitos panašios – ko verti jų žodžiai ir veiksmai. Absoliutus nulis.

Paveikslėlis buvo gražus, ir tik grįžęs į Ukrainą, gulėdamas ligoninėje bei analizuodamas visą situaciją, supratau, kad tai buvo labai gudrus Rusijos ir Raudonojo Kryžiaus pokeris su visu kortų rinkiniu blefuoti. Raudonasis Kryžius buvo tas pokerfeisas, apsukęs mums galvas ir sudaręs neteisingą įspūdį apie tai, kas vyksta.

Daugybė mūsų vaikinų tiesiog puvo bunkerio ligoninėje, žaizdos pūliavo, galūnes amputuodavo be narkozės. Paprasčiausiai pridegindavo ir – kirviu…

Man atrodo, kad Raudonasis Kryžius – kaip ir mes – pasitikėjo Rusijos teisingumu ir padorumu. Manau, jie nuoširdžiai tikėjo, kad vykdo savo misiją, tikėjo savo svarba ir reikšmingumu. O iš tiesų jie tebuvo gerai panaudotas instrumentas rusų rankose, kurie norėjo, kad mes priimtume jų pateiktas sąlygas. Juk niekas nesidžiaugė išgirdęs, kad reikia išeiti ir sudėti ginklus. Mes dvi dienas tarėmės, dalinomės įvairiomis nuomonėmis. Buvo tokių, kurie sakė, kad to nereikia daryti, daug kas norėjo kovoti iki galo. Sakė, kad geriau žūti, nei pakliūti į nelaisvę. Tačiau mus vienijo mintis apie sužeistuosius, nes rusai pasakė: arba visi pasiduoda, arba niekas.

Mes iškėlėme sąlygą, kad, kai visi išeisime, iškart bus iškeičiami sužeistieji – trys šimtieji, kurie per tris keturias dienas būtų išvežti į Kyjivą. Pats tą girdėjau ir visą informaciją perdaviau savo vaikinams. Jau nebeturėjome kuo gydyti, pats geriausias vaistas buvo antiseptikai, kuriais gamykla buvo apsirūpinusi dėl koronaviruso. Jais gydėme viską: peršalimą, gripą, migreną, nutrauktas kojas, rankas… Daugybė mūsų vaikinų tiesiog puvo bunkerio ligoninėje, žaizdos pūliavo, galūnes amputuodavo be narkozės. Paprasčiausiai pridegindavo ir – kirviu…

Taigi pažadas, kad mūsų sužeistuosius per penkias dienas nugabens į Kyjivą, man buvo lemiamas. Ir aš įtikinau savo vaikinus, netgi tuos, kurie abejojo sakydami: „Tu eik, mes liksime…“ Man buvo gėda prieš juos, nes, jei jie būtų likę, aš taip pat būčiau likęs. Tiesiog negalėčiau pasielgti kitaip: nei kaip draugas, nei kaip kariškis, nei kaip karininkas. Sakiau: „Vaikinai, gelbėkim mūsų draugus…“ Apsispręsti padėjo pažadas, kad mums leis išnešti žuvusiųjų kūnus, juos reikėjo išvežti į vadinamąją Didžiąją žemę, Ukrainos kontroliuojamą teritoriją, ir kad įvyks belaisvių mainai.

Važiuodami autobusu mąstėme apie kelis punktus. A: pirmiausia apie tai, kad sužeistieji po penkių dienų bus Kyjive, kuriam nors bus išgelbėta ranka ar koja, kažkas liks gyvas ir nesupus. B: ką tik autobuse buvo Raudonojo Kryžiaus atstovai, rankose laikiau iš jų gautą brošiūrėlę ir joje perskaičiau, kad, vadovaujantis Ženevos konvencija, mus gali laikyti nelaisvėje iki 180 dienų – daugiausia pusmetį. O dabar jau matome, kad eina aštuntas mėnuo…

Visi tie gražūs žodžiai apie „geros valios gestą“, kai mus, paliekančius „Azovstalį“, kameromis filmavo rusų reporteriai, tebuvo gražus paveikslėlis. Bet tai supratau vėliau. O iš pradžių dėl tų pažadų atsipalaidavome, tačiau nuvykus viskas iškart pasikeitė. Išlipus iš autobuso karininkams liepė pakelti rankas. Keletas pakėlė ir išgirdo frazę: „Išrašė fanerą…“ (Rusijos armijos žargonas – aut. past.). Gavę smūgius į krūtinę supratome, kad niekas čia su mumis nesiceremonys.

Iš mūsų buvo atimti paskutiniai marškinėliai ir palaidinės su kariniais ženklais, kad suprastume, jog esame kaliniai, o ne kariškiai.

O vėliau mums teko pereiti filtraciją, iš mūsų atėmė dantų pastą, vatą, tvarsčius, tualetinį popierių – kalbu apie būtiniausius daiktus. Iš manęs atėmė netgi apatinių kelnaičių gumelę. Supratau, jog mus laiko kaliniais, kuriems draudžiama turėti virveles, raištelius – kad nieko nepasmaugtų ir patys nepasismaugtų. Niekuomet nesidomėjau tais kalėjimo papročiais, nenorėjau pakliūti į kalėjimą ir nemaniau, kad tai garbinga ar šaunu. Žiūrėdamas Rusijos vaizdus jutube supratau, kokia tai užguita, vergiška liaudis: „Jei nesėdėjai, tai tu ne šaunuolis…“ Pas juos išties madinga „sėdėti“, jie giriasi tuo, kad „tėvas atsėdėjo“… Žiūrėjau ir galvojau: „Dieve, kuo čia didžiuotis, jei tavo tėvas zekas?“

Ten supratome, kad esame kaliniai ir kad mus laiko paprasčiausiais zekais. Ir požiūris bei elgesys su mumis buvo atitinkamas. Iš mūsų buvo atimti paskutiniai marškinėliai ir palaidinės su kariniais ženklais, kad suprastume, jog esame kaliniai, o ne kariškiai. Pasaka apie karo belaisvius pasibaigė. Prisimenu, kad Olenivkoje norėjo atimti tą mano brošiūrėlę apie Ženevos konvenciją. Sargybinis pavartė ją, savaime aišku, nieko nesuprasdamas, nes angliškai „nė bum bum“, ir grąžino. O ji man pravertė tualete, kadangi tualetinio popieriaus mums neduodavo. Ačiū Raudonajam Kryžiui už tai!

Mes žinome, kad rusai susprogdino karo belaisvius Olenivkoje. Kur Jūs tuomet buvote?

Aš buvau gretimame barake, o jų buvo keli. Sudarė sąrašus iš visų barakų, sakydami, kad mus perkels į geresnes sąlygas. Į tuos sąrašus patekau ir aš. Vėliau, kai tai sužinojau iš draugo, turėjau pradėti tikėti pačiomis aukščiausiomis jėgomis – kuo ir taip tikiu. Taigi turėjau pakliūti į tą baraką, į kurį atskrido, bet tą dieną mane išvedė į tardymą. Tardymo metu jiems nepatiko mano atsakymai. Jų žodžiais tariant, nesutapo politinės pažiūros. Labai keista – gal jie ko nors kito tikėjosi? Mane uždarė į vienutę kaip tik tuo metu, kai vaikinus pervedė į tą baraką.

Naktį išgirdome du smūgius, viskas užsidegė, supratome, kad kažkas sprogo. Iki šiol nesuprantu, kaip ir kuo tai buvo padaryta. Vieni sako, kad viduje buvo termobarinė bomba, kiti tvirtina, kad buvo šauta iš išorės. Tą reikalą jie prasuko naktį, gaudžiant gradams. Mes matėme visą vaizdą žvelgdami iš antro aukšto. Vėliau tie vaikinai, kuriems pavyko išgyventi tame barake, pasakojo, kad viskas buvo labai keista jau nuo pradžių. Kilo daug klausimų, kodėl žmonės ten buvo apgyvendinti, pastebėta, kad grindys buvo apipiltos mašinų alyva, kuri itin greitai užsidega.

Šis barakas buvo vienintelis, aplink kurį buvo įrengti apkasai. Tuose apkasuose slėpėsi mus saugoję sargybiniai. Būtent tą naktį, slėpdamiesi apkasuose, jie dėvėjo šalmus bei liemenes. Jie tikrai žinojo, kad kažkas atskris ar sprogs, ir iš anksto pasiruošė pozicijas pasislėpti kaip tik toje vietoje, kur įvyko sprogimas. Esu įsitikinęs, kad buvo įvykdytas teroristinis aktas.

„Rytoj buvo karas“ – tai autentiški karo paliestų žmonių pasakojimai apie pirmosios karo Ukrainoje dienos, vasario 24-osios, išgyvenimus. Tai jautrūs liudijimai, kaip per kelias valandas radikaliai gali pasikeisti gyvenimas. Kai taika, nors Ukrainos atveju ir sąlyginė, vieną rytą išaušta totaliu, agresyviu, visa naikinančiu karu.