„Azovstalio“ karys: „Nenorėjau mirti apimtas baimės…“

Pokalbis su „Azovstalio“ gynėju, „Azovo“ pulko kariu SERGEJUMI JUDINU-VALTERIU.

Kokia Jums buvo vasario 24-oji? Ar tikėjotės, kad bus puolama visa šalis? Karas juk vyko jau nuo 2014-ųjų… Kokios mintys tuomet buvo Jūsų galvoje?

Jau nuo vasario 16 d. mes kasdien laukėme karo: tuoj jau jis prasidės… Supratome: Rusija pradės karą anksti rytą, kad galėtų pulti, kai šviesu. Tad nuo vasario 16-osios visas aštuonias dienas laukėme. Kaip įprasta, nuėjome miegoti, žinodami, kad kitą rytą gali prasidėti karas – rytą jis ir prasidėjo.

Su savo daliniu tuomet buvau Mariupolyje. Karas prasidėjo sprogimais, kad sukeltų paniką. Bet panikos nebuvo, visi kariai psichologiškai buvo pasiruošę. Civiliai, aišku, tam pasirengę nebuvo… Galvojome, kad priešas – kaip ir 2014-aisiais – puls iš Taganrogo pusės, nemanėme, kad puolimas vyks iš Krymo, nemanėme, kad tai vyks iš Baltarusijos pusės, nesitikėjome, kad taip bus puolamas Charkivas.

Mes manėme, kad jie pasinaudos tomis DNR ir LNR (vadinamosios Donecko ir Luhansko liaudies respublikos – red. pastaba). Bet apie tą puolimą iš keturių ar penkių pusių žinojo mūsų valstybės vadovas. NATO ir amerikiečiai teikė informaciją. Likus savaitei iki karo pradžios visos pasiuntinybės evakavosi iš Kyjivo. Visiems normaliems žmonėms tai buvo signalas – bus bėda. O išėjo taip, kad Zelenskis, užuot parengęs žmonių iš pavojingų vietų evakuaciją, pradėjo visus raminti, kalbėjo, kad nieko neįvyks, kad nereikia nervintis, kad per gegužės šventes kepsime šašlykus.

Jūs esate Mariupolio gyventojas?

Esu kilęs iš Odesos, bet karą sutikau Mariupolyje.

Kada prisijungėte prie „Azovo“ pulko?

Nuo karo pradžios mano dalinys bendradarbiavo su „Azovo“ pulku, buvome jo bazėje Mariupolyje. Karą sutikome su „Azovu“.

Jūs buvote Mariupolyje, kai prasidėjo tas pragaras. Tuo metu mes sekėme visus įvykius. Aš asmeniškai keldavausi ir guldavau su mintimi apie Mariupolį. Kovo 9 d. buvo numesta bomba ant gimdymo namų, vėliau buvo susprogdintas teatras, šalia kurio buvo užrašas „Vaikai“. „Azovstalyje“ tuo metu jau buvo karių?

Ten buvo štabas.

Kiek laiko praleidote „Azovstalyje“? Esame daug girdėję apie tas nežmoniškas sąlygas ten… Papasakokite, ką Jums teko patirti ir ar turėjote kažkokią viltį. 

Iki balandžio 15 d. Mariupolyje vyko gatvių mūšiai. Balandžio 15 d. dalis Mariupolio gynėjų pasitraukė į „Azovstalį“. Aviacinės bombos mums buvo pats sudėtingiausias iššūkis. Danguje virš Mariupolio nuolat skraidė trys lėktuvai. Jie atskrisdavo iš Taganrogo, kuris nutolęs nuo Mariupolio apie 100 kilometrų, ir iš Rusijos Federacijos teritorijos aerodromų. Tie trys lėktuvai nuolat mėtė bombas. Tos bombos darė didžiausią žalą, jos nugriaudavo penkiaaukščius namus. Buvo penkiaaukštis – nukrito bomba, ir jo neliko…Tie, kurie buvo rūsyje ar pirmame aukšte, ten ir liko amžiams, nes nebuvo nei laiko, nei technikos ištraukti iš ten žmonių.

Viena bomba pateko į „Taikos“ prospekto magistralę. Viena numesta bomba palikdavo kraterį visose keturiose magistralės juostose. Buvo griaunamas kelias, infrastruktūra. Jie stengdavosi pataikyti į gatvę, o pataikydavo į gyvenamuosius namus.

Gimdymo namai buvo medicininiame komplekse, į kurio centrą pataikė bomba. Vienoje pusėje stovėjo gimdymo namai, kitoje – vaikų klinika, taip pat ir paprasta ligoninė. Į žemę pataikiusi bomba sukėlė sprogimo bangą, skeveldros sužeidė žmones. Bomba nepataikė į pastatą – nežinau, į kokį taikinį buvo nusitaikęs lakūnas, bet jei būtų pataikęs į namą – aukų būtų buvę daugiau.

Ar jie žinojo, kad ten buvo gimdymo namai?

Taip, jie viską žinojo. Jie žinojo, kad čia Mariupolis, jie žinojo, kad čia Ukraina, jie žinojo, kad čia ligoninės kompleksas…

Ir jie žinojo, kad čia gyvena rusai – juk Mariupolyje gyveno daug rusakalbių…

Taip. Mariupolis buvo rusakalbių miestas. Po didžiojo 1932-ųjų Holodomoro ir po Antrojo pasaulinio karo ten buvo atvežta daug gyventojų iš Rusijos, kurių šaknys liko Rusijoje. Tad pusė miesto palaikė Ukrainą, kita pusė – Rusiją, nes šaknys – visos bobutės, giminaičiai liko ten, už Ukrainos ribų. O kacapiška mašina nesigaili nieko – kacapai niekuomet negailėjo nei savų, nei svetimų. Jų pagrindinis tikslas – Azovo sunaikinimas, nes Azovas buvo Putino asmeninis priešas. Hitleris ir Stalinas turėjo asmeninių priešų. Mariupolis ir Azovas buvo asmeniniai Putino priešai.

Mes girdėjome, kad kartu su kariais „Azovstalyje“ glaudėsi ir civiliai gyventojai. Ką Jums teko išgyventi ir ar tikėjote, kad blokada bus pralaužta?

Visą laiką turėjau viltį. Problema ta, kad Mariupolis turėjo tiek pat gyventojų, kaip ir Vilnius, bet jo plotas didesnis, jame daug vienaukščių pastatų. Miesto teritorijoje stovi dvi didžiulės gamyklos: „Azovstalis“ ir „Iljičius“, užimančios didžiulį plotą. Deja, niekas nei pirmą, nei antrą, nei penktą karo dieną nepasakė: „Civiliai Mariupolio gyventojai, evakuokitės!“ Taigi, kas norėjo, tas evakavosi, kas nenorėjo – tas liko. O kažkas tikėjosi, kad ateis mūsiškiai ir išlaisvins miestą.

2014-aisiais miestas buvo užimtas, bet per du mėnesius „Azovo“ pulkas ir Ukrainos ginkluotosios pajėgos jį išlaisvino. Kai kas manė, kad ir dabar taip bus, bet neįvertino, jog dabar mus iš visų pusių užpuolė Rusijos ginkluotosios pajėgos. Iš Krymo į Mariupolį vyko kolona, kurios 450 kilometrų ruože niekas nesustabdė. O kita grupė prasiveržė pro gynybą prie Volnovachos, ir miestas buvo apsuptas.

Dauguma žmonių jau nebespėjo išvykti. Dalis proukrainietiškai nusiteikusių žmonių atvyko į „Azovstalį“. Jie turėjo atskirą bunkerį, bent man neteko matyti, kad civiliai asmenys būtų susimaišę su kariškiais. Bet aš mačiau „Azovo“ pulko šeimų narius, kurie bunkeryje buvo kartu su kovotojais. „Azovo“ pulko vadas derėjosi, kad civiliams būtų leista palikti gamyklą. Tai pavyko padaryti tik iš trečio ar ketvirto karto, nes kiekvieną kartą kacapai pažeisdavo visus susitarimus. Jie tiesiog apšaudydavo savo duotus autobusus, norėdami apkaltinti Azovo karius.

Mes norėjome, kad civiliai išvyktų, atlaisvintų bunkerius, o mums liktų daugiau maisto ir vandens, medikamentų. Mūsų vadas Redis (Denisas Prokopenka) norėjo, kad tuo žaliuoju koridoriumi kartu su civiliais išvežtų ir sužeistuosius. Bet rusai atsisakė, jie išvežė tik civilius. Nors buvo sutarta, kad civiliai be jokios filtracijos išvyks Zaporižės link, rusai pradėjo juos filtruoti. Žinau dviejų seserų istoriją – viena jų buvo pabaigusi Vidaus reikalų ministerijai priklausantį Mariupolio institutą ir tapo policijos leitenante. Dėl to, kad yra policininkė, ji buvo sulaikyta ir iki šiol yra nelaisvėje, nors ji nedalyvavo jokiuose koviniuose veiksmuose.

Vadovaujantis 2022 m. gegužės 18 d. sutarimu dėl ginklų sudėjimo, sužeistieji turėjo būti išvežti į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją. Bet sužeistieji nelaisvėje Donecke pasiliko iki pat liepos mėnesio. Kažką gydė, kažko negydė, kažką gydė blogai. Jie nebuvo suinteresuoti išgydyti mūsų žmones.

Viską atėmė. Nes negalima. Mes savęs nelaikėme karo belaisviais, buvome paklusę įsakymui sudėti ginklus, o jie mus laikė kaliniais. O kaliniai negali nieko turėti. Visus raištelius atėmė, liko tik apatinių kelnaičių gumelė.

Dar balandžio mėnesį besiklausant Redžio kilo įspūdis, kad ukrainiečių karinės pajėgos prasiverš iki jūsų…

Mums taip žadėjo. Sakė: „Išsilaikykite dešimt dienų, ir mes jus ištrauksime…“ Praėjo dešimt dienų, bet to neįvyko. Tik dar labiau išaugo apgultis, siekusi 150–180 kilometrų. Karinėmis priemonėmis mūsų išlaisvinti buvo neįmanoma, man atrodė, kad tai galima buvo padaryti tik politinėmis priemonėmis. Dėjome viltis į Erdoğano siūlymą išgabenti mus laivais. O pagrindinė problema buvo tokia: kažkuriuo metu pasibaigė patrankų, minosvaidžių šaudmenys, liko tik šoviniai ir sužeistieji, kuriems gydyti turėjome tik antibiotikų. Jei tuo metu kažkas galėjo susirasti vaistų nuo kosulio, tai bet koks sužeidimas, kad ir lengvas, galėjo virsti sunkiu, o po to pasibaigti mirtimi.

Redis priėmė sprendimą tiesiogiai derėtis su priešu, jei jau mūsų negalima išlaisvinti karinėmis ar politinėmis priemonėmis. Tai jis ir padarė, tiesiogiai bendraudamas su Rusijos vyriausiosios žvalgybos valdybos generolais, jie jam davė karininko žodį, kad mus paleis namo po trijų mėnesių ir kad nelaisvėje mus laikys žmogiškomis sąlygomis. Mums žadėjo leisti pasiimti maisto, vandens, medikamentų likučių, žadėjo leisti patiems rūpintis saugumu ir kontrole Olenivkos stovykloje. Mums žadėjo suteikti galimybę gauti siuntinių iš Ukrainos, medikamentų. Bet nebuvo nieko panašaus. Iš mūsų atėmė viską – dantų pastą, šampūną, muilą, šakutes, šaukštus, puodelius.

Kodėl šaukštus?

Viską atėmė. Nes negalima. Mes savęs nelaikėme karo belaisviais, buvome paklusę įsakymui sudėti ginklus, o jie mus laikė kaliniais. O kaliniai negali nieko turėti. Visus raištelius atėmė, liko tik apatinių kelnaičių gumelė.

Jūs buvote Olenivkoje?

Buvau Olenivkoje, o po to mane išsiuntė į Donecko tardymo izoliatorių.   

Esame girdėję apie tai, kokiomis sąlygomis žmonės buvo laikomi nelaisvėje, kaip ten buvo „gydomi“ žmonės, netgi tie, kurie kojų netekę, nuo kurių žaizdų jau ir kvapas eidavo… Ar Jūs buvote sužeistas?

Taip, buvau sužeistas. Mane sužeidė balandžio 23 d. „Azovstalio“ gamykloje. Skeveldros pataikė į šlaunį, krūtinę, galėjo sužeisti akį, bet apsaugojo specialūs akiniai. Dar viena skeveldra pataikė į laikrodį, sužeisdama ranką. Turėjome truputį betadino, o mūsų bunkeryje buvo ligoninė. Mano sužeidimas buvo laikomas lengvu, tad į ligoninę manęs nenuvežė, nes tai buvo nesaugu – pakeliui galėjo mane užmušti. Apšaudymai vyko kiekvieną minutę. Nebuvo jokių pietų pertraukų ar šaudymų pabaigos vakarui sutemus. Šaudė dvidešimt keturias valandas iš patrankų, laivų, tankų, lėktuvų, mus šaudė gradais (salvinės ugnies sistemos – red. pastaba). Ant mūsų metė viską, kas buvo likę dar nuo Sovietų Sąjungos laikų. Tai vyko ir Mariupolyje, nesidrovint civilių, mums pasitraukus į „Azovstalį“, apšaudymai išaugo keleriopai.

Man pasisekė, kad mūsų bunkeryje buvo gydytojas, jis suteikė man ir dar keturiems vyrams medicininę pagalbą. Mūsų žaizdos buvo tvarstomos kas kelios dienos. Jei jas būtų tvarstę kasdien, būtų pasibaigęs betadinas, kurio sudėtyje yra antibiotiko. Tą dieną, kai sudėjome ginklus, mano koja jau buvo apgijusi, galėjau vaikščioti.

Nelaisvėje buvote keturis mėnesius. Ar Jus tardė? 

Žiauriai. Kaip – negaliu pasakoti, nes nelaisvėje labai sunkiomis sąlygomis dar laikomi 1800 žmonių iš „Azovstalio“.

O kada jie bus išmainyti?

Turbūt po pergalės. Norėčiau, kad tai būtų buvę vakar, norėčiau, kad tai būtų šiandien, blogiausiu atveju – ryt.

Gal šis mano klausimas pasirodys Jums naivus. Niekas – turbūt net patys rusai – neabejoja, kad Ukraina laimės šį karą. Žmonėms jūs jau esate tapę vaikštančiomis legendomis, pasipriešinimo simboliu – neabejotinai „Azovstalio“ kovotojai paklius į visus istorijos vadovėlius. Ar jaučiate, kad Jūsų pavyzdys įkvepia Ukrainos žmones, iki šiol patiriančius visą karo siaubą?

Žmonių atmintis trumpa. Po Mariupolio mes jau turime Chersoną, po Chersono – Bachmutą, po Bachmuto – Soledarą. Bus ir kiti punktai. Jei bus išmoktos pamokos iš Mariupolio gynybos organizavimo klaidų, kurias padarė ne „Azovo“ pulkas, o valstybė, tuomet tai duos kažkokios naudos. Mes nesijaučiame herojais – mes paprasčiausiai kokybiškai atlikome tai, ką turėjome atlikti.

Nepasakyčiau, kad tai buvo mano darbas – karo pradžioje buvau savanorių padalinyje savo paties resursų sąskaita. 

Jūs botanikas?

Taip, aš botanikas. 

Jei Ukraina ir kitos šalys išmoks pamokas apie tai, kas buvo nepadaryta ar padaryta blogai, tuomet tai bus svarbu, nes, kaip sako mano bičiulis Diplomatas (karinis šaukinys – red. pastaba), tarnauti ir kovoti – du skirtingi dalykai. Pradedi dirbti devintą valandą, baigi – šeštą, grįžti namo… O kai prasideda karas, mažiausiai trisdešimt procentų karių, pasirodo, jam nėra pasirengę nei psichologiškai, nei morališkai. Kai kariškiams sakydavo, kad bus karas, jie atsakydavo: „Baikit, nebus jokio karo…“ Pas mus vyko tokie pokalbiai, nes bailiai visuomet atras, kaip atsikalbėti. Žmonės, kurie nenorėjo kariauti, sakė, kad karo nebus, kad nereikia jam ruoštis, nereikia leisti mūsų pinigų – geriau juos leisti pensininkams arba parke pastatyti suoliuką. Taip ir buvo Mariupolyje.

O jie karą vadina spec. operacija. O tai tas pat, kaip pasakyti, kad Antrojo pasaulinio karo nebuvo – buvo Hitlerio spec. operacija. Bet tai nekeičia esmės – žmonės žūsta, tankai važiuoja.

Sergejau, ar Jums pavykdavo „Azovstalyje“ susisiekti su šeima?

Paskutinį kartą su jais susisiekiau „Azovstalyje“ gegužės 10 dieną. Buvau sužeistas, o Mariupolio gynybos pabaigoje mums buvo likęs vienas „Starlink“ (privačios JAV astronautikos bendrovės „SpaceX“ dirbtinių Žemės palydovų sistemos projektas, skirtas sukurti pigų ir aukštos kokybės palydovinio interneto ryšio kanalą ir techninius siųstuvus signalams iš Žemės ir orbitos priimti bei perduoti – red. pastaba) vadovavimo punkte.

Mano buvimo vietą nuo jo skyrė trys kilometrai, kuriuos tekdavo eiti vykstant apšaudymams. Aš neturėjau tokios galimybės, tad rašiau žinutes „WhatsApp“ programoje. Normalaus ryšio nebuvo, tekdavo laukti, tad atiduodavau savo telefoną tam, kas požeminiu tuneliu eidavo į vadovavimo punktą. Ir tie pranešimai nueidavo atsiradus ryšiui. Yra tekę vieną pranešimą siųsti net tris dienas, nes nebuvo ryšio ar niekas neidavo į vadovavimo punktą. Paskutinis mano pranešimas buvo išsiųstas gegužės 10 dieną, parašiau, kad esu gyvas ir sveikas, o kas bus toliau – neaišku. Ten bet kurią sekundę galėjo viskas baigtis, eidamas miegoti nežinodavai, ar pabusi, ar ne.

Vieną vakarą, kai sužeistiesiems padalino maistą, mano sužeistas draugas paklausė: „Ar valgyti dabar, ar rytą?“ O aš jam: „O tu tikras, kad iki ryto išgyvensi?“ Jis sakė: „Supratau!“ ir suvalgė. O kitas draugas, bijojęs būti užverstas betonu, miegodavo su pistoletu. Sakau: „Miegi prispaudęs rankas prie šonų, o jei tave užverstų ir prispaustų rankas – tai kaip tu nusišautum? Niekaip. Tavo ranka su pistoletu turi būti prie galvos, kad galėtum iššauti ir nesikankinti…“

Ar būdamas nelaisvėje turėjote ryšį su šeima?

Ne. Buvo sudaryti sąrašai karių, kurie paliko „Azovstalį“. Tie sąrašai buvo internete: kas gyvas, kas paliko gamyklą ir pateko į nelaisvę. Gegužės 16-ąją mums pasakė, kad šiandien paskutinė pasipriešinimo diena, o rytoj – nelaisvė. Mes negalėjome to pranešti, nes neveikė „Starlinkas“. Mano artimieji tik iš atvirų šaltinių sužinojo, kad esu gyvas ir pakliuvau į nelaisvę. Apie mane jie nieko nežinojo iki rugsėjo 21 dienos.

Mačiau tą sąrašą internete, netgi žinau, kad gruodžio mėnesį buvo Jūsų gimimo diena.

Tuomet išmainė 215 žmonių, aš buvau 207-as. Nežinau, kaip tuos sąrašus sudaro, bet galėjo būti taip, kad išlaisvino 206 žmones, o aš – 207-as. Ir viskas. Nežinau, kokia ranka vedžiojo pieštuku ar parkeriu: tuos mainome, o tų – ne. Nejaučiu kaltės prieš tuos, kurie liko – nežinau, kodėl mane išmainė. Dievas išmainė.

Paskutiniai „Azovstalio“ kovotojų mainai įvyko gruodžio 31 dieną. Įsivaizduoju, ką jie išgyveno – juk niekas nesako, kad tave ryt išmainys. Tave lyg morką ištraukia iš kažkokios kameros ir sodina į kažkokį sunkvežimį, niekas nesako, kur tu važiuoji. Kažkuriuo metu išgirsti „Slava Ukraini!“ ukrainiečių kalba ir supranti, kad kažkas ne taip, tu ne belaisvis.

Esu girdėjusi, kad vieno tardymo metu, nežinodamas, kuo viskas baigsis, sušukote „Slava Ukraini!“

Nenorėjau mirti klūpėdamas ant kelių ir jausdamas baimę. Man reikėjo ją įveikti. Tai galėjo būti mano paskutiniai žodžiai, bet nenorėjau mirti apimtas baimės…

Man buvo juokinga išgirdus, kad iš visų kabinetų subėgo rusai ir klausinėjo: „Kodėl sakai „Slava Ukraine“? 

Taip. Jie klausinėjo – kodėl taip pasakei? Jie patys tą sakė… Labai juokinga… Kokie kvaili klausimai…

Gal jie jus idiotais laiko?

Jie save laiko aukštesne rase. O Lietuva, Moldova, Gruzija, Ukraina – tai jaunesnieji broliai. Kaip pasakoje apie tėvą ir tris sūnus, kurių jauniausias buvo Ivanas kvailelis. Jie save laiko aukščiausia nacija. Jie save laiko imperija, nors garsiai to nesako. Nori atkurti Sovietų Sąjungą, kuri taip pat buvo imperija. Jie mus tikrai laiko kvailiais.

Bet atsimenate, tose pasakose Ivanas kvailelis paprastai nugalėdavo… Noriu paklausti – ar daug žmonių taip ir neišėjo iš „Azovstalio“? Kalbu apie žuvusiuosius… 

Nežinau, sunku pasakyti. „Azovo“ pulkas neteko maždaug 300 karių. O dar buvo pasieniečiai, nacionalinė gvardija, kiti kariniai daliniai, taip pat jūrų pėstininkai, kuriuos išdavė 306-os brigados vadas Baraniukas. 

Turbūt žinote apie dar vieną permainą Rusijos karinėje vadovybėje. Generolas Surovikinas-Armagedonas pakeistas Gerasimovu. Ir vėl Gerasimovas. Kodėl? 

Nežinau. Labai sunku ieškoti juodos katės juodame kambaryje, ypač jei jos ten nėra. Civilizuotas pasaulis daro klaidą, manydamas, kad visi mąsto logiškai, taip pat ir rusai. O rusai žino, kad mes mąstome logiškai, ir stengiasi mąstyti nelogiškai. Todėl niekas nežino, kaip bus toliau. Niekas nesitikėjo, taip pat ir aš, kad jie puls iš Baltarusijos pusės. Maniau, kad viskas vyks atvirai, neužmaskuotai. O jie karą vadina spec. operacija. O tai tas pat, kaip pasakyti, kad Antrojo pasaulinio karo nebuvo – buvo Hitlerio spec. operacija. Bet tai nekeičia esmės – žmonės žūsta, tankai važiuoja.

Kai gulėjau ligoninėje, jau Ukrainoje, man papasakojo apie žmogų, kuris su automatu saugojo Černobylio atominę elektrinę, kad chuliganai iš ten nieko neišvogtų. Jis per dieną suskaičiavo dešimt tūkstančių judančių karinių vienetų. Ir tai tik viena kryptis, o tokių krypčių buvo penkios. Jį ir jo draugus suėmė, išvežė savaitei į kažkokią Baltarusijos fermą, o vėliau į Brianską, kur kasdien juos mušdavo nė už ką. Jis nebuvo iššovęs nė vieno šūvio, savo automatą jis atidavė prieš pakliūdamas į nelaisvę. Juos mušdavo, lyg jie būtų Mariupolio ar „Azovstalio“ gynėjai.

Kaip Jūs manote, kada visa tai baigsis?

Nesu aiškiaregys. Viliuosi, kad šiais metais galėtume viską baigti. Bet mes vertiname iš logikos ir proto pozicijų, o turime reikalą su nelogišku priešu, kurio galvoje savi tarakonai, kuriam atrodo, kad jis elgiasi logiškai. Jie užėmė Zaporižės atominę elektrinę, kurios galia kaip šešių Černobylių. Šiuo metu ji užminuota, ir jie gali ją susprogdinti. Gali susprogdinti, kai vėjas pūs į jų pačių pusę, ir pareikšti, kad tą padarė Ukraina, Rusijos pietūs radioaktyvūs ir reikia atsakyti dabar atominiu smūgiu į atominį smūgį. Į mūsų „provokaciją“ reikia atsakyti numetant bombą arba paleidžiant raketą.

Norėčiau, kad karas būtų pasibaigęs vakar, visi belaisviai grįžtų namo, kad nežūtų ir nebūtų sužeisti mūsų vaikinai. Būna tokių sužeidimų, kai nebeaišku, kas geriau: ar žūti, ar likti gyvam. Mačiau tokių – kai nebeturi nei rankų, nei kojų…

Noriu padėkoti visai lietuvių tautai. Mano asmenine nuomone, jūs mums nesate už nieką skolingi, bet mums neįkainojama tai, ką dėl mūsų darote. Žemai lenkiuosi. Jūsų pagalba padeda išsaugoti mūsų karių gyvybes, o karinė parama priartina mūsų pergalę ir mažina žuvusiųjų skaičių. Noriu pasakyti „ačiū“ lietuvių tautai, Lietuvos Seimui, ministrams, Lietuvos Prezidentui.

„Rytoj buvo karas“ – tai autentiški karo paliestų žmonių pasakojimai apie pirmosios karo Ukrainoje dienos, vasario 24-osios, išgyvenimus. Tai jautrūs liudijimai, kaip per kelias valandas radikaliai gali pasikeisti gyvenimas. Kai taika, nors Ukrainos atveju ir sąlyginė, vieną rytą išaušta totaliu, agresyviu, visa naikinančiu karu.