B. Dylano memuarai – kasdienybės poezija apie žmogiškumą

Tai ne tik intelektualūs pokalbiai su amžininkais menininkais, nuotykingi bohemos vakarėliai, bet ir miesto vienatvė, nuolatinis mėginimas kabintis į gyvenimą iš visų jėgų, kai atrodo, kad Niujorke gali pasisekti bet kam, tik ne tau (žinoma, jei neturi užtariančiųjų, galingų pažinčių). 

B. Dylanas rašo atvirai, nuoširdžiai, negailėdamas ironijos ir visada mokėdamas pasijuokti iš savęs paties, iš susireikšminusių savo draugų ar visuomenės ydų, populiariosios kultūros. B. Dylanas pasirodo kaip kandus, politiškas, tačiau retsykiais ir sentimentalus – netrokštantis nieko daugiau, kaip tik kiurksoti kiauras dienas atokiame vasarnamyje, stebėti dangų ir skaityti gerą literatūrą. Šie jo memuarai – atlikėjo išpažintis, kupina humoro, žmogiškumo ir nuolatinių ieškojimų to, kas gali būti vadinama tikruoju gyvenimu.

B. Dylano memuarai originalo kalba pirmą kartą pasirodė 2004 m.

Bobas Dylanas (gim. 1941 m.) – vienas žymiausių šiuolaikinių amerikiečių atlikėjų, tekstų autorių. 2016-aisiais jam buvo įteikta Nobelio literatūros premiją už „naujos poetinės išraiškos didžioje Amerikos dainavimo tradicijoje sukūrimą“. 

Knygos ištraukoje B. Dylanas atsiskleidžia kaip itin uolus skaitytojas. Memuaruose gausu nuorodų į poeziją, filosofinę, istorinę ir grožinę literatūrą, į kurią B. Dylanas entuziastingai nerdavo nuo pat ankstyvos vaikystės. 

Lentynose gulėjo ir meno leidiniai apie Madervelį bei ankstyvąjį Džasperį Džonsą, brošiūros apie vokiečių impresionistus, Griunvaldą, Adolfą fon Menzelį. Buvo knygų ir iš serijos „pasidaryk pats“: kaip atstatyti į vietą išsuktą žmogaus kelį… kaip pagimdyti, kaip išpjauti apendicitą namų sąlygomis. Ta medžiaga suteikdavo peno įvairioms fantazijoms. Čia buvo daug to, kas iškart patraukdavo akį – ferarių ir dukačių popieriniai eskizai, knygos apie Amazonės moteris, Egipto faraonus, fotoalbumai apie cirko akrobatus, meilužes, kapinynus. Didelių knygynų aplinkui nebuvo, todėl tokių skaitalų sunku būtų buvę rasti kur nors kitur. 

Man labai patikdavo biografijos, todėl šiek tiek perskaičiau apie Frydrichą II Didįjį – negana to, kad jis buvo Prūsijos karalius, nustebau sužinojęs, jog kūrė ir muziką. Perverčiau ir Klauzevico studiją „Apie karą“. Klauzevicą vadino pirmuoju karo filosofu. Išgirdęs jo vardą galėtum pagalvoti, kad jis kažkuo panašus į fon Hindenburgą, tačiau taip nebuvo. Knygoje įklijuotame paveiksliuke jis primena poetą Robertą Bernsą arba aktorių Montgomerį Kliftą. Knyga buvo išleista 1832 metais, o Klauzevicas kariuomenėje tarnavo nuo dvylikos metų. Jo armiją sudarė puikiai apmokyti profesionalai, o ne keleriems metams į tarnybą pašaukti jaunuoliai. Jo kareiviai buvo nepakeičiami, todėl knygoje jis nemažai rašo apie manevrus, kai priešininkas, pamatęs priešakinėse linijose surikiuotus gerai paruoštus profesionalus, psichologiškai palūžta ir sudeda ginklus dar net neprasidėjus mūšiui. Jo laikais rimto susirėmimo metu galėjai viską prarasti, o išlošti nedaug. Akmenų svaidymas Klauzevicui – ne karas, kitaip tariant, ne tas karas, kurį jis idealizavo. Jis nenuvertina ir psichologinių bei atsitiktinumo faktorių – teigia, kad oro sąlygos mūšio lauke vaidina didelį vaidmenį.

Turėjau liguistą potraukį šitiems dalykams. Anksčiau, kai dar nežinojau, kuo būsiu, ir mano vaizduotė piešė nerealius planus, norėjau keliauti tiesiai į Vest Pointą. Visuomet įsivaizduodavau, kad mirštu ne lovoje, o kokio nors herojiško mūšio metu. Norėjau būti generolu, vadovaujančiu savo armijai, ir nuolat domėjausi, kaip patekti į šitą stebuklų šalį. Klausdavau tėvo, kokiu būdu įmanoma pakliūti į Vest Pointą, o jis šiek tiek sutrikęs atsakydavo, kad mūsų pavardė prasideda ne raidėmis „de“ ar „fon“, todėl būtina turėti ryšių arba tinkamų rekomendacijų. Jis patarė visą dėmesį sutelkti į jų įgijimą. Mano dėdė nebuvo toks lakoniškas. Jis tik pasakė, kad „neturėtum dirbti valdžiai. Kareivis yra kaip namų šeimininkė, kaip bandomasis gyvūnas. Geriau eik dirbti į šachtas.“

Šachtos ar ne šachtos, bet ryšiai ir rekomendacijos man nedavė ramybės. Nepatiko šių žodžių skambesys, jutau, kad esu prie kažko neprileidžiamas. Neilgai trukus išsiaiškinau, kas tai yra ir kaip šitie dalykai kartais kiša pagalius į ratus. Kai tik vaikystėje įkurdavau savo grupę, dažniausiai dainininkas, kuriam tokios grupės trūkdavo, ją iš manęs nukosėdavo. Atrodė, kad tai kartojasi kiekvieną kartą, kai tik grupė galutinai susiformuoja. Negalėdavau suprasti, kaip taip įmanoma, juk tie vyrukai nebuvo už mane nei geresni dainininkai, nei geresni muzikantai. Tačiau jie surasdavo tokias koncertų vietas, kuriose būdavo mokamas honoraras. Kiekvienas bendas turėdavo galimybę groti parkų paviljonuose, talentų šou, miestelių mugėse, labdaros aukcionuose bei prekybos centrų atidarymuose, bet už tokius koncertus nemokėdavo, nebent tik padengdavo išlaidas, ir tai ne visada.

Rimtesni dainininkai būdavo kviečiami į privačius renginius, vestuvių vakarėlius, auksinius jubiliejus kokio nors viešbučio salėje ar į „Kolumbo riterių“ įšventinimo ceremonijas, t. y. ten, kur mokami pinigai. Visas mano įkurtas grupes išardė pinigų kvapas. Nuolat skųsdavausi vieninteliam savo nuodėmklausiui – su mumis kartu gyvenančiai močiutei, kuri patardavo neimti to giliai į širdį. Visada yra žmonių, kuriuos perkalbėti beprasmiška, tai tegu jie su savimi ir būna. Lengva buvo jai sakyti, juk tai manęs neguodė. Po kurio laiko paaiškėdavo, kad grupes išardę vyrukai giminystės ryšiais būdavo susiję su kuria nors prekybininkų gildijos, miesto tarybos ar krautuvininkų asociacijos grandimi. Kurios, savo ruožtu, turėjo sąsajų su įvairiais apygardų komitetais. Tokie giminystės ryšiai darė stiprų įspūdį, apnuogindavo mano bejėgiškumą.

Štai taip vieni tapdavo pranašesni už kitus. O kaip žmogui be pažinčių prasimušti į pasaulį? Galbūt toks ir yra išlikimo dėsnis, tačiau nesiruošiau dėl to jaudintis arba, kaip sakė močiutė, imti giliai į širdį. Giminystė įstatymu neuždrausta. Ir kaltinti žmogaus dėl to, kad jis turi giminių, negalima. Tiesiog žinojau iš anksto, jog mano grupė subyrės, o kai tai nutikdavo – priimdavau be didelių emocijų. Ir toliau jas būriau, nes žinojau, jog man lemta groti. Daug trypčiojimo vietoje, laukimo, mažokai pripažinimo ir pasišventimo, bet kartais tereikia netikėto ženklo ar menkos užuominos, ir tu akimirksniu jauties ištrauktas iš egzistencinio nerimo kasdienybės.

Taip ir įvyko, kai į mano gimtąjį miestą atkeliavo didis imtynininkas Žavusis Džordžas. 6-ojo dešimtmečio viduryje aš koncertuodavau Veteranų atminties centre, kitaip tariant, Nacionalinės gvardijos arsenalo vestibiulyje, pastate, kuriame vykdavo visi didelio masto renginiai: gyvulių parodos, ledo ritulio rungtynės, cirko pasirodymai, bokso mačai, šlovinimo vakarai ar liaudies dainų šventės. Savo akimis regėjau Slimą Vitmeną, Henką Snou, Vebą Pirsą ir daugelį kitų. Maždaug kartą į metus Žavusis Džordžas su savimi atsiveždavo visą būrį artistų: Galiotą, Vampyrą, Tvisterį, Smaugiką, Kaulų Laužytoją, Šventąjį Teroristą, imtynininkų liliputų, keletą moterų imtynininkių ir dar daug ko kito. Grojau ant laikinos scenos pastato vestibiulyje, žmonės kaip įprastai malėsi minioje ir niekas nekreipė į mane jokio dėmesio. Staiga durys prasivėrė ir vidun įžengė pats Žavusis Džordžas. Kaip viesulas įsiveržė ne per atlikėjų zoną kažkur užkulisiuose, o tiesiai per vestibiulį. Atrodė, kad vienu metu įėjo keturiasdešimt vyrų. Tokio Žaviojo Džordžo ir tikėtasi: švytinčio ir energingo, pačiame savo šlovės apogėjuje. Apsuptas tarnų ir moterų, nešančių glėbius rožių, dėvėjo brangiu kailiu pamuštą aukso kepurę, iš po kurios krito ilgos baltos garbanos. Jis praplaukė visai šalia scenos ir žvilgtelėjo muzikantų link. Nelėtindamas žingsnio, metė į mane spingsinčios mėnesienos žvilgsnį. Mirktelėjo ir suburbėjo: „Tu jiems įpūti čia gyvybės.“

Ar jis ištarė būtent tai, ar ne, neturėjo didelės reikšmės. Puikiai išgirdau, ką jis norėjo man pasakyti, ir to niekada nepamiršiu. Tai buvo pripažinimas ir paskatinimas, kurio man tada reikėjo ir prireikė ateičiai. Kartais tik to ir užtenka – mažyčio įvertinimo už tai, ką darai, kai keliauji tik nujausdamas kur. Žavusis Džordžas. Stipri dvasia. Žmonės kalbėjo, kad jis ir gyvenime kovojo kaip imtynių aikštelėje. Galbūt taip ir buvo. Kiek vėliau iširo ir ta grupė, su kuria grojau Veteranų centro vestibiulyje. Juos kažkas pastebėjo ir priglaudė. Todėl privalėjau užmegzti ryšius. Galų gale man susišvietė, kad turėčiau išmokti groti pats ir daugiau nebepriklausyti nuo grupės. Bent jau iki tol, kol uždirbsiu pakankamai pinigų sumokėti muzikantams. Tokiu būdu ryšių bei nuopelnų svarba nunyks, ir ši mintis man kėlė nuotaiką. Susikirtę mudviejų su Žaviuoju Džordžu keliai mane įkvėpė.

Nors Klauzevico knyga galėjo pasirodyti kaip atgyvena, daug kas joje buvo paimta iš tikro gyvenimo. Skaitant galima buvo susidaryti šiokį tokį vaizdą apie visuotinai įprastą būtį ir jai įtaką darančius išorės veiksnius. Kai jis teigė, jog moralę pakeitė politika, o politika remiasi brutalia jėga, jis nemelavo. Tai akivaizdu. Kad ir kas būtum, vis tiek darysi tai, ko esi liepiamas. Paklusk arba mirk. Ir nepradėkite pudrinti smegenų apie viltį bei taukšti nesąmonių apie teises. Skiesti apie tai, kad Dievas su mumis, Dievas mus myli. Nusileiskite ant žemės. Moralė neturi nieko bendro su politika. Šitie indai nesusisiekia. Galimas tik vienas iš dviejų. Taip sukasi pasaulis ir jis nepasikeis. Gyvename išprotėjusiame, aukštyn kojomis apverstame pasaulyje, kurį turime priimti už gryną pinigą. Tam tikra prasme Klauzevicas buvo pranašas. To nesuprasdami, rizikuojate tapti šios knygos įkaitu – kai kurie jos skyriai gali performuoti jūsų mąstymą. Manote esąs svajotojas? Skaitydami tokio pobūdžio literatūrą galite greitai prarasti svajojimo dovaną. Svajojimas yra pavojinga veikla. Perskaitę Klauzevicą šiek tiek mažiau sureikšminsite savo mintis.

Taip pat perskaičiau ir Roberto Greivzo „Baltąją deivę“. Tuo metu man dar nebuvo poreikio šauktis poezijos mūzos. Neturėjau su ja bendrų reikalų ir nebuvau į ją įklimpęs. O su Robertu Greivzu netrukus teko susitikti Londone. Buvome trumpai išėję pasivaikščioti Pedingtono skveru. Norėjau paklausti jo ką nors apie knygą, tačiau nieko negalėjau iš tos knygos prisiminti. Labai mėgau prancūzų rašytoją Balzaką, skaičiau jo „Šagrenės odą“ bei „Pusbrolį Ponsą“. Balzakas buvo gana šaunus. Jo filosofija paprasta ir aiški – grynasis materializmas veda beprotybės link. Tikrasis žinojimas, anot Balzako, kyla iš abejonės. Viską privalu analizuoti. Tokia yra gyvenimo paslaptis.