B. Jokubauskio šiuolaikinės ikonografijos paroda

Parodą galima aplankyti ir virtualiai bibliotekos tinklalapyje.

Krikščioniškoji ikonografijos tradicija susiformavo Bizantijoje, tačiau iki šiol ikona yra tapatinama su stačiatikybe. Ikona gimė krikščionybės pradžioje, gerokai prieš 1054 metais įvykusį Bažnyčios skilimą. Ji buvo skirta visiems krikščionims. Po skilimo ikonų išliko ir Rytų, ir Vakarų bažnyčiose, tačiau vėliau Vakaruose ji pradėjo nykti ir išsigimti, nes ją pamažu išstūmė garsiųjų renesanso meistrų italų tapytojų šventieji paveikslai. Pirmąją naujojo sakralinio meno fazę ankstyvajame renesanse pradėjo Giotto, aukščiausiojo tobulumo viršūnę brandaus renesanso laikotarpiu pasiekė Michelangelo, ištapęs garsiąją Siksto koplyčią Vatikane. XIX a. pabaigoje vėl pradėta domėtis ikonografija ir ikonos grąžinimu į katalikiškąsias bažnyčias.

Ikonografijos tradicija atgimsta ir Lietuvoje. Šiuolaikinių ikonų tapybos idėją iš Italijos atvežė pranciškonas brolis Carlo Bertagninas. Ikonografijos tradicija prigijo ir yra puoselėjama.

Tapytoją B. Jokubauskį į ikonografiją atvedė tikrųjų vertybių ieškojimas, pasinėrimas į krikščioniškojo tikėjimo gelmes, gilinimasis į krikščionybės ištakas ir bizantiškąjį sakralųjį meną. Nuo temperamentingos ekspresyvios tapybos Borisas persijungė į ramų, gilų ir labai koncentruotą ikonos tapymo procesą. Ikonografijos pagrindų B. Jokubauskis mokėsi pas italų ikonografą, pranciškonų vienuolį C. Bertagniną ir pranciškonų vienuolį kunigą Paulių Vaineikį, tobulinosi pas Lietuvos ikonos meistrą Marių Vilucką.

Anot B. Jokubauskio, ikonos esmė ir tikslas – būti gyvu aukščiausiojo Dievo atvaizdu, maldoje pasitarnauti tikinčiajam, būti dvasiniu palikimu ateities kartoms. Ikona yra tarsi perėjimas iš kasdienybės į maldos ir kontempliacijos erdvę. Tapyti ikoną – didelis atsidavimas ir dar didesnė atsakomybė: Viešpaties Jėzaus Kristaus ir visų šventųjų atvaizdai turi būti perteikti nepriekaištingai tiksliai ir pagal kanoną. Ikona turi būti tarsi gyva, spinduliuoti meilę, ramybę ir Dievo palaimą.

Todėl ikonografas B. Jokubauskis nuolat gilinasi į ikonografijos istoriją, studijuoja senųjų meistrų darbus, nagrinėja biblines tiesas ir jas taiko savo gyvenime. Tapydamas ikonas jis laikosi senosios bizantiškos ikonų tapymo tradicijos, naudoja tik natūralias medžiagos: kiaušinio temperą, natūralius gruntus, graikiškų riešutų aliejų, vyno actą, auksą, brangakmenius.

B. Jokubauskio nutapytos ikonos puošia Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią, Saugų Šv. Kazimiero bažnyčios ir Vilkyčių Šv. Brunono Kverfurtiečio bažnyčių altorius. B. Jokubauskio tapybos darbų ir ikonų yra įsigiję privatūs kolekcininkai, dvasinio luomo atstovai iš Lietuvos ir užsienio – Vokietijos, Rusijos, Latvijos, Norvegijos, Italijos, Kanados, Amerikos.

Apie autorių. Gimė 1957 m. Klaipėdoje. 1980–1984 m. mokėsi Klaipėdos A. Brako dailės mokykloje. 1986 m. baigė Klaipėdos politechnikumą, įgijo energetiko specialybę. Tapybos privačiai mokėsi pas Lietuvos tapytoją Algirdą Taurinską. Nuo 1983 m. – Lietuvos liaudies meno draugijos narys. Nuo 2002 m. – Žemaitijos dailininkų sąjungos narys. 2014 m. B. Jokubauskiui suteiktas meno kūrėjo statusas.