2021 03 24

Ugnė Gavelytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Baidarės, apžvalgos bokštai ir neįgaliojo ženkliukai, arba Turizmas, galintis daugiau

Unsplash.com nuotrauka

„Kartais man atrodo, kad neįgalūs žmonės keliauti nori daug labiau ir įgauna kokybiškesnę to keliavimo patirtį“, – sako Lietuvos neįgalių žmonių projektų koordinatorė GINTA ŽEMAITAITYTE. Paklausus, kokias temas svarbu paliesti pokalbyje apie negalią ir įtraukties problemas, ji nedvejodama atsako – turizmas ir kelionės. Ginta pasakoja ne tik apie asmenines kelionių patirtis, tarptautinį turizmą ir karantino metu gimusius džiaugsmus, bet dalinasi ir rūpesčiais.

Savarankiškumo įgūdžiai

„Geras dalykas, kad man šiek tiek yra tekę tai pajausti“, – apie tai, kaip atrodo kelionė neįgaliojo vežimėlyje, pradeda pasakojimą Ginta. Visada norėjau kai ką patirti, išbandyti savo jėgas ir tuo mėgautis, todėl ėmiausi pati organizuoti stovyklas ir žygius baidarėmis. 

Tokių žygių metu sukaupta patirtis padeda ne tik įžiebti viltį kitam žmogui, bet ir ugdo savarankiškumą: „Kalbant apie baidares, pats plaukimas tėra vienas aspektas. Bet kaip išlipti iš vežimėlio ir pasiekti palapinę, kaip iš palapinės įsėsti atgal į vežimėlį, kaip apsirengti gamtos sąlygomis? Žmogus, dalyvaudamas tokiose stovyklose ar žygiuose, įgaudavo labai daug savarankiškumo įgūdžių. Tokia patirtis neįgaliam žmogui dovanodavo mažų, bet kartu ir didelių atradimų. Būdavo žmonių, kurie namuose negamindavo valgyti, o čia tai daryti reikėdavo gamtoje, judant vežimėliu, su ramentais ar vaikštyne. Tokie atradimai ugdydavo kitokius žmonių įgūdžius, savo galių pajautimą. Jei galiu apsirengti palapinėje, tai namuose tikrai mokėsiu tai padaryti. Kuo žmogus labiau moka savimi pasirūpinti, tuo jam lengviau gyventi ne visada tinkamoje aplinkoje, ne visuomet tinkamomis sąlygomis“, – pasakoja pašnekovė. 

Kelionių metu ypač svarbus bendrumo jausmas. Nevaikštančiam žmogui įlipti į vandenį tampa paprasčiau, kai šalia yra kitas, galintis parodyti ir pamokyti, o savarankiškumo ugdymo stovyklose, skirtose žmonėms, patyrusiems stuburo traumų ar dėl kitų priežasčių sėdintiems vežimėlyje, instruktoriais gali būti tik aukštesnį savarankiškumo lygį pasiekę neįgalieji. Pašnekovė prisimena, kad visos kelionės Lietuvoje nuo tokių momentų ir prasidėjo.

Ginta Žemaitaitytė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Ginta Žemaitaitytė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Ginta Žemaitaitytė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Ginta Žemaitaitytė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Ginta Žemaitaitytė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Ginta Žemaitaitytė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Ginta Žemaitaitytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Universalus dizainas

Šiandien Lietuvos žmonių su negalia sąjunga ne tik organizuoja žygius ir stovyklas, bet ir lanko neįgaliesiems pritaikytus objektus visoje šalyje. Mintis apie po visą Lietuvą keliaujančius neįgaliuosius skamba gražiai, bet geriau susipažinus su esama situacija – iliuzijos subliūkšta. 

Klausantis Gintos pasakojimo ištinka keli „tačiau“: „Šiandien yra tik vienas kitas pritaikytas objektas. Labiau norėtųsi, kad tas objektas būtų pritaikytas ne neįgaliems žmonėms, bet atitiktų universalaus dizaino principus. Pavyzdžiui, Anykščiuose esančiame Medžių lajų take yra du keltuvai. Prie jų pakabintas neįgaliojo ženkliukas, paprastai reiškiantis, kad objektas yra prieinamas ir neįgaliesiems. Ten labai aiškiai parašyta, kad keliami tik neįgalūs žmonės“, – patirtimi iš kelionių po Lietuvą dalinasi Ginta. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pirmojo „tačiau“ atveju trūksta ir žinių, ir praktinio objektų pritaikymo. Kas yra universalus dizainas? Pasak Neįgaliųjų reikalų departamento siūlomo apibrėžimo, pagal universalaus dizaino dėsnius įrengti pastatai suteikia vienodą galimybę tuo pačiu daiktu naudotis kiekvienam, neišskiriant žmonių pagal jų galimybes. „Turėtume padėti vieni kitiems ir draugiškai naudotis tomis pačiomis paslaugomis ir sąlygomis, bet vietoj to čia atsiranda priešingi dalykai“, – kalba Ginta. 

Antrąjį „tačiau“ būtų galima iliustruoti tuo pačiu pavyzdžiu – net jei lajų takas ir būtų pritaikytas pagal universalaus dizaino principus, jis netaptų dideliu traukos centru. Tai vienintelis toje apylinkėje pritaikytas objektas, į kurį gali patekti žmonės su vežimėliais. Ginta sako: „Dar ten turėtų būti visiems prieinamas tualetas, visiems pritaikyta maitinimo įstaiga, dar viena kita pramoga, kur atvažiavusieji iš kitų miestų galėtų įgyti visavertiškesnės patirties. Yra daug epizodiškai, fragmentiškai pritaikytų objektų.“ 

Žiūrėti plačiau

„Jeigu man būtų leista pasirinkti gyventi labiausiai tinkamoje savivaldybėje, ta savivaldybė nebūtų Lietuvoje“, – viena ryškiausių pokalbio metu išsakytų minčių. Ką turi kitos valstybės, ko neturime mes? 

Dalindamasi įspūdžiais iš kelionių svetur, Ginta sako, kad pirmiausia reikėtų mokytis iš Skandinavijos šalių – būtent ten vyrauja kitoks mąstymas, daug dėmesio skiriama prieinamumui visiems. Šiuo atžvilgiu taip pat pažengusios ir kitos Europos valstybės – Vokietija, Ispanija, Olandija. Tačiau ir užsienyje pasitaiko įvairių atvejų, todėl nereikėtų apsiriboti konkrečioje vietoje gyvenančių žmonių suvokimu, turėtume žvelgti plačiau. 

Pašnekovė prisimena, kaip keitėsi jos pačios suvokimas apie vieną ar kitą miesto, kuriame gyvena, vietą: „Mums daug metų atrodė, kad Gedimino prospektas Vilniuje yra pavyzdinė miesto atkarpa, pritaikyta neįgaliems žmonėms. Dalyvaudami tarptautiniame projekte, kurio metu organizavome keliones po miestą, turėjome svečių – partnerių iš kitų užsienio šalių. Atvykę į Gedimino prospektą susilaukėme daug pastabų: tokie paprasti dalykai kaip automobilių stovėjimo aikštelės, tualetas, neįgaliųjų vietos – nėra aiškūs, o pačiame prospekte yra tik vienas kitas pritaikytas pastatas. Tik tada suvokėme, kad reikia žiūrėti ne tik vietos gyventojo akimis, bet ir apgalvoti, kaip atrodome atvykėliams, nepažįstantiems miesto. Todėl gerai, kad yra įvairių projektų, kurių dėka galime išvažiuoti į užsienį. Tada pamatome, kas ten yra kitaip, ką būtų galima pritaikyti ir čia.“

Paklausta apie teigiamus pokyčius, Ginta sako, kad kartais apie visumą jau galvojama, bet visuotinės vizijos kol kas nėra: „Lietuvoje daug objektų pritaikoma už Europos Sąjungos pinigus, tačiau ilgą laiką, skiriant finansavimą šiems projektams vykdyti, apie prieinamumą visiems nebuvo kalbama. Praėjusių metų pabaigoje buvo kuriamos šalies pristatymo vizijos, kaip pristatyti šalį kitose valstybėse. Apie prieinamumą visiems nebuvo nei eilutėse, nei tarp eilučių.“ 

Lietuvos žmonių su negalia organizacija yra atlikusi apklausą apie keliones. Dauguma respondentų atsakė, kad noriai keliautų, jei turėtų kitokių galimybių – aplinkos prieinamumą, finansų, saugumą. 

„Europos kontekste jau kurį laiką sėkmingai lenktyniaujame su rumunais, užimančiais paskutinę vietą pagal infrastruktūros prieinamumą, turizmo aplinką neįgaliems žmonėms. Tarp Baltijos regiono šalių Lietuvoje situacija pati blogiausia. Todėl pakeliavę skatiname vieni kitus skleisti informaciją apie situaciją kitose šalyse, ką mes galėtume pagerinti“, – Lietuvos padėtį komentuoja pašnekovė. 

Organizacija turizmo ir aptarnavimo srityse dirbantiems specialistams taip pat rengia mokymo ir mokymosi programas, kuriose supažindinama su negaliomis, paaiškinama, kaip bendrauti, į ką atkreipti dėmesį. 

Durys atsiveria

Vienas labiausiai turizmo sritį apribojančių veiksnių – karantinas, tačiau ir nūdienos kontekste Ginta įžvelgia teigiamų pusių. Bendraudama su turizmo paslaugų teikėjais, organizacija dažnai susidurdavo su virtualaus turizmo klausimu. Tai, apie ką dažnai tekdavo pasvajoti iki karantino, šiandien aktyviai įgyvendinama. Nors muziejai ir vėl atveria duris lankytojams, įtempto laikotarpio metu atsivėrusios virtualybės durys suteikė galimybę semtis mažų ir didelių džiaugsmų. „Prasidėjus karantinui, dauguma muziejų atvėrė savo fondus virtualioje erdvėje, visokiais būdais skatino žmones domėtis kultūra. Karantinas pasufleravo įvairių sprendimo būdų, apie kuriuos normalaus gyvenimo tėkmėje nebūtume net pagalvoję. Todėl skatiname žmones keliauti ir gyvai, ir virtualiai, nes bet kuriuo atveju tai išlaisvina, suteikia gerų emocijų, kurių visiems dabar trūkta. O kartais man atrodo, kad skirtingų galių žmonės keliauti nori daug labiau ir įgauna kokybiškesnę to keliavimo patirtį, suteikiančią jam vidinio gėrio“, – šypsosi Ginta.