Baimė žudyti

Darius Indrišionis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Šių laikų Lietuvą nulėmė kelios visuomeninės idėjos, užgimusios (atgimusios?) su atkurta Nepriklausomybe. Vytis Vakarus – pagrindinis socialinis-ekonominis vektorius. Oponuoti Rytų imperijos atkūrimui – politinis. Baimė žudyti – moralinis.

Dalis galėtų dėl pastarojo su manim nesutikti. Dalelė – gal dėl pirmųjų dviejų. Tai gal – dalelė tai dalelei: pagalvokim, kodėl tokį visuotinį entuziazmą sukėlė kolektyvinis „Bayraktaro“ pirkimas ar panašios akcijos? Juk jos abi apima minėtas idėjas – vytis Vakarus ir oponuoti Rytų imperijos atkūrimui: Lietuvos gyventojų pinigais nupirktas turkiškas „Bayraktaras“ Ukrainos padangėje naikina rusų okupantus.

Čia – viskas: ir modernios ginkluotės kovojantiesiems teikti neskubančių vakariečių vijimasis (pralenkimas), ir Rytų imperijos atkūrimo pamatus kloti bandžiusiųjų eliminavimas. Tokiame kontekste trečioji idėja – baimė žudyti – atrodo iškrentanti iš loginės sekos: kaip žudymo baimė gali būti Lietuvą vedanti idėja, jei akiplėšiškai drąsiai remiame kovojančią Ukrainą?

Ne tik gali, bet ir yra. Šiame tekste pabandysiu Jums įrodyti, kad mūsų visuomenė gyvena nuolatiniame paradokse: viena vertus, tarytum puikiai supranta amžinai egzistencines grėsmes, kylančias Lietuvai, tačiau, kita vertus, maža ką daro dėl šių pavojų likvidavimo. Mes – žolėdžiai. Mes – ne bebaimis Baltijos tigras, mes – drąsiai baubianti Baltijos ožka: savo kukliu pienu maitinam ukrainiečius – tikruosius Europos tigrus – ir savo šaižiu balsu žadinam tokius pat žolėdžius į Vakarus nuo mūsų (tuos, kuriuos vejamės, bet kiek kitame kontekste).

Kas nors paklaustų – o ar galėtume būti kitokie? Ar galėtų trijų milijonų tautelė, apsupta gerokai gausesnių kaimynų, būti kitokia? Nežinau. Istorija, sakytum, galėtų sufleruoti daugelį visokiausių pavyzdžių – sėkmės istorijų apie mažas ir karingas tautas, kurios savo valia ir drąsa privertė paklusti gerokai gausesnes. Net dabartinis karas Ukrainoje – nors ir nežinant, kaip tiksliai jis baigsis – yra tokia sėkmės istorija. Jei rytoj Lietuvą užpultų Baltarusija – lygiai taip pat kaip Ukrainą Rusija – ar likę vienui vieni kovotume su tokiu pat ryžtu kaip ukrainiečiai? Atleiskit, abejoju.

Bet kuo čia dėta žudymo baimė? – paklaustų manęs skaitytojas. Viskuo. Baimė žudyti – būtent ji, o ne negebėjimas žudyti – pagrindinė moralinė Lietuvos visuomenės ypatybė, iš dalies lemianti ir visus kitus jos pasirinkimus. Remiam Ukrainą tam, kad rusų okupantus išžudytų jie – ir mums patiems netektų teptis rankų neapibrėžtoje ateityje.

Nesąmonė! – galėtų riktelti pasipiktinęs: ir išties – gal ne žudymo baimė mus gena, o žūties baimė? Ne baimė žudyti, o baimė žūti? Juk elementaru – visi bijo pamatyti liepsnojančius savuosius namus, prievartaujamą žmoną, nužudytus vaikus. Juk elementaru – visi bijo mirties. Ypač – savos.

Visgi pas mus susiklostė kita baimių hierarchija. Sąmoningam ir į aplinką reaguojančiam Lietuvos Respublikos piliečiui baimė žudyti yra gerokai didesnė už baimę žūti. Mes kultivuojame aukas. Mūsų herojų panteono pagrindiniai veikėjai – nekaltos aukos, dažniausiai beginklės. Kartais – net beprasmiškos.

Pafantazuokime. Įsivaizduokime, kad Romas Kalanta ne šiaip būtų susideginęs Kauno centre, o kažkokiu būdu savuoju kūnu supleškinęs visą Kauno KGB pastatą. Kažkaip taip. Būtų privertęs kabėgistus šokinėti pro langus. Dalį – paskutinįkart. O jei Loreta Asanavičiūtė būtų susisprogdinusi su ją sutraiškiusiu tanku? O jei Medininkų pasieniečiai būtų atsišaudę ir prieš žūdami ištaškę smegenis kokiam tuzinui omonininkų? O jei..? (sąrašą galima tęsti).

Tikiu, kad daliai skaitytojų tokios fantazijos skamba net kažkaip įžeidžiai. Ką jūs čia, autoriau, svaičiojate. Istorijos yra tokios, kokios jos yra – ir mūsų didvyriai tokie, kokie yra. Taip. Aukos. Ne žudikai. Ne kariai. Aukos. Beee (ar kažkoks kitas ožkos garso takelis).

Taipgi tikiu, kad istorijoms nesant tokioms, kokios jos yra, mūsų didvyriai nebebūtų aukos ir galgi nebebūtų mūsų didvyriai. R. Kalantą visi keiktų kaip kažkokį išprotėjusį ekstremistą, dėl kurio gaisre žuvo ne tik daugelis kagėbistų, bet ir kokia nors nekalta mašininkė. Ar valytoja. Arba gerasis kagėbistas, kuris kovojo su kriminaliniais nusikaltėliais. Toks geras, minkštas ir pūkuotas kagėbistas. Su minkštu bananu ir pūkuotais antrankiais (fantazijos taškas lt, gerbiami skaitytojai).

Analogiškai ką nors šlykštaus išburtų apie su tanku susisprogdinusią Asanavičiūtę (o gal tankistas buvo geras žmogus ir turėjo sergančią mamą?) ar omonininkus iššaudžiusius Medininkų pasieniečius (o kam jie čia konfliktą provokavo? O jie nepagalvojo, kokių tai gali turėti pasekmių jaunai valstybei?!). Nuoširdžiai manau, kad jei paminėtieji Lietuvos didvyriai nebūtų tik aukos – o būtų ir kažką tokio padarę – kažin ar jie būtų visuotinai suvokiami didvyriais (jei išvis būtų).

Puiki iliustracija – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleisti keli stori „Lietuvos partizanų sričių atlasai“: labai informatyvūs rinkiniai apie tai, kur ir kaip žuvo Lietuvos partizanai. Ir čia žuvo, ir ten žuvo, ir va ten. Žuvo, žuvo, žuvo. O ką veikė tie Lietuvos partizanai be žuvimo?– paklaustų smalsus anūkėlis senelio. Žuvo, anūkėli, kas Lietuvos didvyriams belieka, – temą užbaigtų susimąstęs senelis.

Manau, kad minėtieji „atlasai“ vaizdžiai parodo mūsų šiandienio didvyriškumo kulto esmę – svarbiausias Lietuvos didvyrio elementas yra žūtis. Pageidautina – įspūdinga. Pavyzdžiui, labai svarbu kalbant apie Pietų Lietuvos partizanų srities vado Sergijaus Staniškio-Lito žūtį paminėti, kad būdamas apsuptas emgėbistų jis sunaikino ryšio aparatūrą ir supjaustė batus. Tada nusišovė. Čia – didvyrio žūtis, svarbiausias lietuviško didvyriškumo elementas. Tai, ką Sergijus Staniškis-Litas veikė iki to momento – kovojo (ir asmeniškai, ir kaip organizatorius) su okupantais bei kolaborantais, o taipgi neabejotinai juos žudė (organizavo jų žudymą) – tyla tylelė. Nes labai nemalonu kalbėti apie žudymą.

Apie žudymą kalbėti ir neturi būti malonu, bet Lietuvos partizanų temoje ši kalbėjimo apie žudymą ypatybė – itin badanti akis. Laisvės kovotojų aktyvi veikla dažnai buvo susijusi su žudymu. Ar buvo tai įvairių specialiųjų operacijų vykdymas, ar karo lauko teismo nuosprendžių vykdymas kaltais pripažintiems kolaborantams ar išdavikams, ar susišaudymai su stribais, enkavėdistais ar emgėbistais – tai buvo žudymas. Ir šiandienėje Lietuvoje tą garsiai pasakyti yra kažkaip neskanu.

Autoriau, jie nežudė, jie kovojo, – atitartų man kas nors. Žinoma, kovojo. Bet kova šiuo atveju yra miglotas terminas – ir jos ūkanose paskęsta esmė. Pasakius žodį „kovojo“, vaizduotėje kyla mūšiai, kautynės ar bent jau kažkokie epizodiniai susišaudymai. O Lietuvos partizanų kovos nemenka dalis – kolaborantų ar išdavikų (o juk iš esmės tai tas pats) baudimas. Likvidavimas. Žudymas.

Žvelgiant į „atlasus“ ir bendrą mūsų laikais formuojamą (suformuotą?) Laisvės kovų naratyvą, susidaro įspūdis, kad jo kūrėjai tarytum gėdijasi šios partizanų veiklos. Atrodo, lyg partizanų vykdytas kolaborantų žudymas buvo kažkoks purvinas reikalas, kurio geriau būtų nebuvę. Sunku juk viešai pasakyti – žudė ir teisingai darė. Kažkaip nelabai krikščioniška ir nelabai tinka šiems laikams. Bet reikia.

Deja, geopolitiniame kontekste, kuriame mes gyvename, o gyvename šalia milžiniškos agresyvios valstybės, kurią įvardinčiau ne tik mėsėde, bet netgi išprotėjusia žmogėdra – mūsų buvimas nuosaikiais ir krikščioniškais žolėdžiais, branginančiais kiekvieną gyvybę – netgi brutalaus priešo – gali vesti prie ne pačių maloniausių pasekmių.

Išsamesnis žvilgsnis į tą tragišką laikmetį leidžia lengviau suprasti partizanų veiksmų esmę. Žudymo prasmę. Laikais, kai išdavystė buvo Laisvės kovotojų kasdienybės dalimi, kažkieno bendradarbiavimas su priešu – baisus nusikaltimas. Neatleistinas, nedovanotinas. Dargi jei tas šokis su sovietais baigdavosi apsuptomis ir sunaikintomis partizanų grupėmis, išniekintais jų lavonais, ištremtais artimaisiais, į sovietinius miestus iš apiplėštų ūkininkų dardančiomis raudonosiomis gurguolėmis. Išdavystė tada reikšdavo daug. Ne šiaip sau – ne dėl kokio sadistinio malonumo – partizanai už ją mokėdavo mirtimi. Žudydavo.

Pasažas apie partizanus šiame tekste ne šiaip sau. Manau, kad pagal dabartinį Laisvės kovų suvokimą išryškėja dabartinės baimės žudyti priežastis. Partizanų kovų metais žudymas tapo masiškai išplitusiu reiškiniu. Tai – neabejotinai trauminė patirtis bet kuriai visuomenei. Prie viso šito dar pridėkim ir Holokausto siaubą. Manau, kad visas tas siaubingiausias Lietuvos istorijos laikotarpis – nuo 1940 m. iki Stalino mirties 1953 m. – amžiams Lietuvoje įtvirtino baimę žudyti. Nuo to laiko mes, manyčiau, negrįžtamai – žolėdė visuomenė.

Bet juk tai gerai! Vadinasi, mūsų visuomenė nelinkusi į smurtą! Kas čia gali būti blogo, autoriau? Manyčiau, kad tai – nei gerai, nei blogai. Tiesiog taip yra: dabartiniame mūsų moraliniame ir netgi kultūriniame kontekste žmogžudystė – netgi vykdant tarnybines pareigas – smerktina ir nepriimtina.

Vienas epizodas iš 2015 metų – Druskininkų apylinkėse nuo pasieniečių sprunkantys kontrabandininkai buvo pareigūnų apšaudyti. Vienas jų – jaunas vaikinas – buvo nušautas. Netruko pasisakyti tuometinė Prezidentė Dalia Grybauskaitė – apie tai, kad ginklo panaudojimas buvo perteklinis, kad dėl įvykio turi būti atliktas „labai rimtas tyrimas“. Toks aukščiausios Lietuvos politinės valdžios viešas pasisakymas nuskambėjo kelios dienos po įvykio. Ikiteisminis tyrimas buvo išties rimtas – truko pusantrų metų – kol prokurorai konstatavo, kad jokio nusikaltimo šūvius paleidęs pasienietis nepadarė.

Aukščiau esanti pastraipa – puiki baimės žudyti iliustracija. Baimės, prasismelkusios į aukščiausius politinius sluoksnius. Baimės tiesiai šviesiai pasakyti – va, buvo nusikaltėlis, kuris bėgo nuo mūsų pareigūnų, nevykdė teisėtų jų nurodymų. Ir mūsų pareigūnai teisingai padarė – nepabijojo nužudyti. Baimės žudyti neturinčioje visuomenėje mūsų pareigūnas būtų ne pusantrų metų tampomas po apklausas, o apdovanojamas valstybiniu ordinu. Bet mes – žolėdė visuomenė.

Buvimas žolėde visuomene – visuomene, kurią valdo baimė žudyti – pats savaime nėra blogas dalykas. Daugelis turtingų ir išsivysčiusių pasaulio valstybių – žolėdės visuomenės. Iš esmės visas Vakarų pasaulis – žolėdis. Smerkiantis žudymą bet kokia forma. Nuostabiausias pavyzdys čia, ko gero, Norvegija – masinį žmogžudį ir teroristą Breiviką įkalinusi maksimaliam įmanomam laisvės atėmimo terminui – 21 metams. Ar tai bus paskutinis toks ilgalaikis jo vizitas įkalinimo įstaigoje, manau, parodys laikas.

Deja, geopolitiniame kontekste, kuriame mes gyvename, o gyvename šalia milžiniškos agresyvios valstybės, kurią įvardinčiau ne tik mėsėde, bet netgi išprotėjusia žmogėdra – mūsų buvimas nuosaikiais ir krikščioniškais žolėdžiais, branginančiais kiekvieną gyvybę – netgi brutalaus priešo – gali vesti prie ne pačių maloniausių pasekmių.

Bandau įsivaizduoti šiandienius mūsų pasieniečius, matančius, kaip Lietuvos Respublikos sieną forsuoja grupė neaiškių ketinimų genamų ginkluotų asmenų. Iš Rusijos jie, Baltarusijos ar Artimųjų Rytų – ne tiek svarbu: svarbu – ginkluotų. Galvoju, kiek atsparūs provokacijoms bus mūsų pasienio gynėjai, kiek ilgai leis nukelti raudoną liniją į mūsų valstybės gilumą? Ir ką darys supratę, kad provokacija nėra provokacija, o tiesiog – užpuolimas, agresija? Lauks įsakymų iš Vilniaus? Patvirtinimų, kad jau galima? O gal… žudys?

Norėčiau – kaip eilinis pilietis, lygiai toks pat žolėdis, kaip ir visa Lietuvos visuomenė – kad tokiam momentui atėjus mūsų kariai ir pareigūnai nebūtų valdomi baimės žudyti. Norėčiau, kad gintų Lietuvą taip, kaip to reikės. Ir netgi žudytų – jei tam bus poreikis. Ir taip – galbūt tai nekrikščioniška, nehumaniška ar nemoralu – bet tikiuosi, kad atėjus dienai X mes pamiršim savąjį romumą, pamiršim esantys garsiai bliaunančios ožkos, nebebūsim žolėdžiai – tada, kai to reikės. Kada reikės ginti savo namus, savo šeimas, savo valstybę.

Auksinius žodžius viename savo pasisakymų ištarė kultinis Oleksijus Arestovičius – pažodžiui necituosiu, tačiau esmė tokia: ne mes, ukrainiečiai, žudome tuos rusų kareivius, kurie ateina į mūsų kraštą – juos, pas mus atsiųsdamas, žudo Putinas – mes tik įvykdome jo sprendimą. Sakyčiau, kad ši mintis – nuostabiausias vaistas nuo negalavimo, įvardijamo šio teksto pavadinime.

Tikiuosi, kad mūsų visuomenei niekada nereikės išgyti nuo baimės žudyti – jei būtų mano valia, norėčiau, kad amžiams ir liktume žolėde visuomene. Bet jei reikės, norėtųsi, kad išgytume išsyk – vos pirmas ginkluotas priešas įžengs į mūsų Lietuvą.

Ir tebūnie pas mus ne vien aukos didvyriais.

Nesutinki su komentarų autoriais? Siųsk savo komentarą e. p. [email protected] – redakcijos publikavimo politiką atitinkantys tekstai bus paskelbti portale „Bernardinai.lt“.

...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį, turime nedidelį prašymą Jums: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Jau atliekame technologijų atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.