Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 01 13

Augminas Petronis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

„Baimės jausmo tiesiog nebuvo.“ Parlamentą saugojusių savanorių atsiminimai apie Sausio įvykius

Savanoriai Aukščiausiosios Tarybos rūmuose 1991-ųjų sausį. Linas Ladiga – pirmas iš dešinės. Kunotas Vildžiūnas stovi už pusbrolio trečioje eilėje, matyti tik jo veido kraštelis. Antano Varankos nuotrauka

„Sovietmečiu buvo juokiamasi, kad po bolševikų perversmo keli tūkstančiai žmonių padėjo Leninui nešti rąstą. Kalbant apie sausio įvykius – dabar jau yra galai žino kiek laikiusių vandens žarną per „Jedinstvos“ šturmą, sausio aštuntąją, – šypsodamasis pasakoja Linas Ladiga, Sausio tryliktosios naktį budėjęs Seimo rūmuose. – Sakom, reikia sužinoti žarnos ilgį ir paskelbti, kiek liko laisvų vietų įsirašyti į istoriją. Čia tarp gynėjų tokie juokai (juokiasi, truputį surimtėja). Tuo metu tai buvo ne juokai.“

Linas Ladiga ir Kunotas Vildžiūnas – pusbroliai, kartu pakliuvę į Aukščiausiosios Tarybos gynėjų gretas. 1990-ųjų kovo 11-ąją Lietuvai paskelbus nepriklausomybę K. Vildžiūnui tebuvo dvidešimt metų, neseniai paleistas iš sovietinės kariuomenės jis studijavo skulptūrą Dailės institute. Netrukus prasidėjo ginti trapią Lietuvos laisvę pasiryžusių savanorių registracija. „1990-ųjų pavasarį beveik visas mūsų kursas užsirašė į savanorius, – pasakoja K. Vildžiūnas. – Katedros aikštėje, prie bokšto, buvo staliukas, ėjome į autobusų stotelę ir užsirašėme.“

Jo pusbrolis L. Ladiga tuo metu dirbo „Ventos“ institute, gaminusiame mikroschemas karinei Sovietų Sąjungos technikai. „Buvau Katedros jaunimo choro narys, o choristai ėmė ir užsirašė – ir ne tai, kad užrašytų pavardes, bet tiesiog užrašė chorą“, – juokdamasis pasakoja jis.

Aukščiausiosios Tarybos gynėjais ir L. Ladiga, ir K. Vildžiūnas tapo 1991-ųjų sausio 11-ąją, sovietų pareigūnams užėmus Spaudos rūmus. „Nuvažiavome prie Spaudos rūmų, bet jie jau buvo užimti. Per radiją pasakė, kad reikia eiti prie objektų, kurių dar neužėmė“, – pasakoja L. Ladiga. Abu pusbroliai nuvyko prie Seimo. „Kai ėjome pro dabartinius trečiuosius rūmus, Mindaugas Kubilius, kuris irgi buvo Katedros jaunimo choro narys, pakvietė: O, Linai, ateik, kitus atsivesk, čia užrašinėja, aš dabar vienas užsirašęs, greitai, greitai! Ir nutiko taip, kad visi mūsų giminės vyrai užsirašė į pirmąjį dešimtuką“, – prisimena parlamento gynėjas.

Tą pačią dieną trys šimtai savanorių davė priesaiką. Abu pusbroliai prisimena joje dalyvavus Vytautą Landsbergį, Algirdą Patacką, kunigą Robertą Grigą, tuometinį Krašto apsaugos departamento vadovą Audrių Butkevičių. Savanoriams buvo pasakyta, kad dabar jie – kombatantai ir išdalinta ginkluotė – kastuvai. Jie buvo suskirstyti į nedidelius būrelius po dešimt – „dešimtukus“. Iki Sausio tryliktosios nakties ir per ją abu pusbroliai saugojo tuometinius profsąjungų rūmus, dabartinius trečiuosius Seimo rūmus.

„Mums paskyrė objektą – jūs, va, su kastuvais, jei [sovietų kareiviai] lįs pro langus, ginsitės. Kaip ginsitės? Į klausimus neatsakinėja, – pasakoja L. Ladiga. – Susiformavo štabas, ten, atrodo, buvo darbo Vidaus reikalų ministerijoje turėjęs žmogus.“ Tiesa, kastuvai nebuvo vienintelis ginklas. K. Vildžiūno tėvas, skulptorius Vladas Vildžiūnas, savanoriams atnešė į maišelius supilstytų pelenų – kad turėtų ką mesti į akis kareiviams. „Tai, žinoma, paskutiniam etapui. Dar turėjom armatūros strypų, buvom paruošę priešgaisrines žarnas“, – priduria K. Vildžiūnas.

Sausio tryliktosios naktį abu pusbroliai praleido sargyboje. L. Ladiga prie trečiųjų rūmų įėjimo, o K. Vildžiūnas – antrajame aukšte. Kareiviams užėmus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą, sutriko televizijos ir radijo transliacija. Tačiau, anot K. Vildžiūno, transliacija nebuvo būtinas dalykas – prie Aukščiausiosios Tarybos šūviai puikiai girdėjosi ir blykčiojimai puikiai matėsi.

Kai kurie viduje buvę jaunuoliai išsigando. „Vienas vyrukas išsigandęs pradėjo sakyti, kad čia bus rimti reikalai. Prie jo prišoko jo viršininkas, sako: tu neskleisk panikos ir eik lauk. Ir išmetė jį pro duris, – pasakoja L. Ladiga. – Vėliau tas pats viršininkas atsistoja ir sako: žaidimai baigėsi, čia rimti reikalai, mes su tais kastuvais nieko neišgąsdinsime, siūlau protingai išsivaikščioti. Tada aš atsistojau šalia ir sakiau: galiu į tavo sprandą pasitreniruoti, kaip veikia kastuvas, jei dar taip šnekėsi.“ Jis taip pat prisimena, ko tąnakt trečiuosiuose rūmuose pritrūko: „Galvojau, būtų neblogai su kunigu susitikti. Bet kunigas Robertas Grigas buvo pagrindiniuose rūmuose.“

„Aš suvokiau, kaip neramu mano mamai namie, – pasakoja K. Vildžiūnas. – Ji liko namie su anūkais, mano sesuo Liudvika buvo parlamente, spaudos centre, brolis Domantas lakstė su kamera paskui tankus, filmavo – ir pačiame Seime, ir V. Landsbergio kabinete, tėvas, kadangi buvo su mašina, palaikė ryšius su namais, vežiojo brolį filmuoti ir t. t. Baimės jausmo tiesiog nebuvo, net sunku paaiškinti… Stebėtinai ramu, tikslas aiškus. O kaip bus – tikrai nežinojom.“

Po sausio įvykių prasidėjo naujas Aukščiausiosios Tarybos gynybos organizavimo etapas. Tvyrojo didžiulė įtampa, buvo neaišku, ar sovietinė kariuomenė nebandys artimiausiu metu pulti Aukščiausiosios Tarybos. Ją saugoję gynėjai sulaukė didžiulės žmonių paramos, atkeliavusios pačiais įvairiausiais būdais.

„Žmonės pradėjo nešti ginklus. Atnešdavo tvartuose, po šienu nuo partizanų laikų išsaugotų įdomiausių ginklų, – pasakoja K. Vildžiūnas. – Būtų fantastiška kolekcija.“ Jam antrina pusbrolis: „Buvo toks Pirmojo pasaulinio karo laikų nupjautavamzdis – kartą pabandžiau iššauti, šoko pusės metro ilgio ugnies liežuvis. Gerai, kad vamzdis plyšo ne prie rankų, bet gale.“

Kita vertinga pagalba buvo maistas. Keletą dienų Aukščiausiojoje Taryboje budėję savanoriai maitinosi vien tuo, ką jiems atnešdavo žmonės. „Iš kaimo atveždavo fantastiškų dalykų“, – sako K. Vildžiūnas. L. Ladiga su šypsena prisimena, kad kartą vienas žmogus atvežė sunkvežimį obuolių: „Sako – imkit ir neškit. Po pusvalandžio grįžta ir klausia: tai gal jūs susimokėsit? Ne, sakau, pasiimkit atgal.“

Pirmąsias dienas po Sausio tryliktosios K. Vildžiūnas ir L. Ladiga budėjo tuometiniuose profsąjungų rūmuose (dabar – trečiuosiuose Seimo rūmuose). „Kelias dienas, gal savaitę kabinetuose bandė dirbti profsąjungų darbuotojai, – pasakoja L. Ladiga. – Vakarais perimdavome kontrolę mes. Sakydavome: būkite malonūs, nerakinkite, nes mes vis tiek jas visas išlaušime. Mums reikia žinoti, ar kur nors nepasiliko koks nors žmogus. Pereidavome patalpas, išstatydavome postus ir budėdavome.“

Vėliau jie buvo perkelti į Aukščiausiosios Tarybos, dabartinių Seimo rūmų dešinįjį, Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos pusėje esantį fligelį. „Kai atėjom, nebuvo nė vieno baldo, kuris nebūtų išrinktas į detales“, – pasakoja L. Ladiga. „Geležiniai strypai sustatyti gintis, o plokštės – ant langų, – antrina K. Vildžiūnas. – Seime tvyrojo benzino tvaikas nuo Molotovo koktelių, gerai, kad neužsidegė.“

Pradžioje savanorių organizacija buvo gan chaotiška. Pirmosiomis dienomis po Sausio tryliktosios, anot L. Ladigos, „kaip po to išaiškėjo, normalaus ryšio su [gynybos organizavimo] centru nebuvo“. Jį pavyko užmegzti per asmeninius pažįstamus – pusbrolių giminaitis, Amerikos lietuvis Andrius Eiva palaikė ryšius su Aukščiausiosios Tarybos gynėjais. Jis buvo profesionalus karys, JAV specialiųjų pajėgų žaliųjų berečių kapitonas, Afganistano karo metu aktyviai prisidėjęs prie to, kad JAV afganistaniečiams suteiktų ginklų, bei keletą mėnesių vedęs mokymus modžahedams, kaip kovoti su SSRS daliniais. „Mes gal [sausio] keturioliktąją ar penkioliktąją nuvažiavom į jo butą Užupyje. Jis buvo užsibarikadavęs, bet mus įleido. Sakom: Andriau, mes profsąjungų rūmuose, kai galėsi organizuok kokią nors koordinaciją. Jis tuo metu konsultavo Aukščiausiosios Tarybos gynėjus.“

„Iš kitos pusės – chaotiška situacija buvo naudinga tuo, kad kitai (sovietų) pusei buvo sunku suprasti, kas ir kaip gintų Seimą, – sako K. Vildžiūnas. – Gal nežinojimas juos šiek tiek irgi pristabdė. Įsivaizduoju, kad buvo sudėtinga suvokti, kokia pas mus situacija, kai patys sunkiai susigaudėme pirmosiomis dienomis.“

Stovi suaugusieji ir mergaitė prie laužo.
VDA dėstytoja dr. Rūta Spelskytė (6 m.) 1991 01 13 prie Aukščiausiosios Tarybos. Rapolo Spelskio nuotrauka

„Sausio pabaigoje, – pasakoja L. Ladiga, – gavome užduotį budėti ant stogo virš posėdžių salės. Ten buvo pristatyta daug armatūros, metalinių strypų, kad iš sraigtasparnio negalėtų nusileisti oro desantas. Mano užduotis būdavo išvedžioti budinčiuosius postuose. Vieną vakarą skulptorius Mindaugas Navakas manęs klausia, kur galima treniruotis šaudyti. Atsakiau, kad apačioje yra įrengta šaudykla. Bet kai grįžau paimti jo iš pamainos, jis man ištiesė saują mažo kalibro gilzių ir pasakė: aš jau pasitreniravau.“ Kadangi aplink antrųjų Seimo rūmų stogą apvestas aukštas betoninis bortas, šūvių garsas nuo jo atsimušdavo ir sklisdavo tik į viršų. Savanoriai gynėjai budėjimų metu išsistatydavo taikinius ir lavindavo įgūdžius, anot K. Vildžiūno, „niekam per daug netrukdydami“.

„Vieną naktį į kambarį buvo susirinkę visi, kurie turėjo patirties kariuomenėje – buvo ir Afganistane tarnavusiųjų. Vyko diskusija: kaip reikėtų šaudyti iš tokio objekto kaip tretieji rūmai, – prisimena L. Ladiga. – Išvada buvo tokia: kai į kareivius bus šaudoma, jie nuo tų šūvių norės pasislėpti, ant asfalto ir ledo tai padaryti bus sudėtinga ir sutrukdys jiems judėti, todėl šaudyti reikia. Tik tiek, kad kiek kartų tu spėsi iššauti iš savo šautuvėlio? Tada buvo sudaryta eilė, kas po ko turi perimti ginklą, jei dar yra ką perimti.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Savo tarnybą saugant Aukščiausiąją Tarybą ir L. Ladiga, ir K. Vildžiūnas baigė vasario aštuntąją. Kai kurie jų bendražygiai pradėjo tarnauti besikuriančiose Lietuvos pajėgose. K. Vildžiūnas grįžo studijuoti ir sekdamas tėvo pėdomis tapo skulptoriumi. L. Ladiga vėliau dirbo Valstybės saugumo departamente.

„Stipriausias emocinis prisiminimas – Sausio tryliktosios rytas, po bokšto šturmo, – prisimena K. Vildžiūnas. – Buvo taip skaidru. Akivaizdu, kad įvyko lūžis, buvo apėmęs pergalės jausmas. Aišku, karas dar nebaigtas, dar prieš akis, bet pergalė buvo akivaizdi.“

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.