2021 11 13

Małgorzata Borkowska OSB

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Balaamo asilė. Apeliacija į dvasinius ponus (II)

Sesuo Małgorzata Borkowska OSB. „YouTube“ vaizdo medžiagos kadras

Kviečiame skaityti dar vieną sesers Małgorzatos Borkowskos OSB knygelės „Balaamo asilė. Apeliacija į dvasinius ponus“ ištrauką. Knygelę 2018 m. išleido Tynieco benediktinai. Tekstą vertė Liudas Jovaiša. Pirmąją dalį rasite čia.

Vienuolė pamokslininkų akyse

Daugelį metų vedžiodama ekskursantus po mūsų bažnyčią ir lobyną, civiliai apsirengusius kunigus neklysdama atpažindavau iš to, kad jie, tiesa, užduodavo klausimų, tačiau atsakymų neklausydavo – arba iškart pradėdavo kalbėti apie ką nors kita, arba garsiai patys sau atsakydavo.

Tiesiog jiems netilpdavo galvoje, kad vienuolė galėtų žinoti ką nors tokio, ko nežino jie patys. Užtat nė nemirkteldami buvo įsitikinę, kad tų žinių, kurias jie mums suteikia, iki tol negalėjome gauti iš niekur kitur:

Negalėjome žinių atsinešti iš namų; nors kiekviena iš mūsų čia atvykome kaip suaugęs asmuo ir kokios nors šeimos narė, aiškiai tebetikime, kad vaikus atneša gandras ir nežinome, koks blogis yra abortas. Pamenu bent porą pamokslininkų, kurie laikė savo pareiga mums paaiškinti (žinoma, taktiškai ir ilgai kalbėdami aplinkui), iš kur atsiranda vaikai; kai dėl aborto, retai pasitaiko toks, kuris apie jį bent neužsimintų. Žinoma, taip gali būti dėl to, kad kunigai pratę apie tai kalbėti parapijose, tačiau tokiu atveju dar aiškiau, kad turėdami kalbėti vienuolėms iš tikrųjų neskiria laiko pasiruošti ar bent pamąstyti apie tai, kokios temos klausytojoms galėtų būti pravarčios. Žinoma, jei apie tai susimąstytų, ne vienas turėtų prieiti prie išvados, kad paprasčiausiai nežino, ko vienuolėms iš tiesų reikia. Gal tuomet tylėtų? Tatai nebūtų blogiausia išeitis.

***

– Bet tokiu atveju, asile, užuot vien kritikavusi ir besišaipiusi, pasakyk, apie ką reikia kalbėti?

– Apie Kristų. Tai visada į temą ir to niekada negana. Tik bėda, kad būtent apie tai, Balaamai, tau kalbėti ypač sudėtinga. Pamenu, su kokiu susižavėjimu ir nuostaba klausėme vieno palotino, kuris mums visas rekolekcijas kalbėjo apie Dievą, nėsyk neužsimindamas apie abortą!

***

Toliau, negalėjome tų žinių, kurias mums suteikia pamokslininkas, atsinešti iš mokyklos, kurios, kaip matyti, tiesiog nelankėme. Kartą vienas kunigas pas mus aukojo Mišias dvi dienas iš eilės ir per abu pamokslus labai ilgai ir alinančiai, be jokio ryšio su Mišių skaitiniais, pasakojo mums dviejų Henryko Sienkiewicziaus romanų „Žibintininkas“ ir „Janekas muzikantas“ turinį, be kita ko, tvirtindamas, kad šiuos tekstus parašė Julijuszas Słowackis. Atsisveikindamas paaiškino, kad norėjo pasidalinti su mumis lenkų literatūros šedevrais. Žinoma, manė, kad mes apie juos nežinome, kad nelankėme nė vidurinės mokyklos, kurioje tai buvo privalomi skaitiniai. Na, galiausiai… galėjome ir pamiršti… Bet jei jau kalba pasuko literatūros link: esu nesyk girdėjusi maldingų ir mokytų pamokslininkų, tačiau per visą savo vienuolinio gyvenimo amžių neteko girdėti pamokslininko, kuriam pavyktų pacituoti kokią nors eilutę jos neiškraipant.

Kalbant apie vidinio gyvenimo pažinimą, negalėjome jo nei atsinešti iš naujokyno, nei įgyti per savo patirtį ir skaitymą. Ne vienas kalbėtojas, ypač jaunas, tuos dalykus pristato taip, tarsi tik pats būtų visa tai atradęs: „Dabar, seserys, suprantate… Dabar jau žinote?“ Ypač įdomu tai, kad jis aiškiai mano, jog ir kaip pamokslininkas yra pirmasis, kuris mums apie tai kalba, kad iki šiol prieš mus nestovėjo joks kitas toks pat atradėjas. Oi, stovėjo, ir ne vienas, ir dar ne vienas stovės, ir reikia tik džiaugtis, kai kuris nors išdėsto iš tikrųjų sveiką Bažnyčios mokymą be nuosavos fantazijos priemaišų. Bet netgi ir tokiu atveju kartais vertėtų sustabdyti iškalbos srautą. Neseniai mūsų koplyčioje Mišias aukojo pravažiuojantis kunigas, kuris baisiausiai susijaudino sužinojęs, kad tądien pas mus vyksta adoracija. Iš to susijaudinimo pasakė pusvalandžio trukmės pamokslą, ragindamas mus adoruoti Švenčiausiąjį Sakramentą – ir kadangi paros ištęsti neišeina, tą adoraciją mums pusvalandžiu sutrumpino. Gal manė, kad bent jau įgijome motyvacijos?

Net ir iš savo pačių bažnytinės ar vienuolinės vyresnybės negalime žinoti nieko, kol mums apie tai nepasakys pamokslininkas. Šią nuostatą iliustruojanti istorijėlė yra ilga, tačiau verta ją papasakoti. Mūsų bažnyčia nėra kokia nors piligrimų lankoma šventovė, tačiau Pauliaus VI paskelbtais Šventaisiais metais [1975 m.] kažkas Kulmo vyskupijoje (kuriai tuomet priklausėme) sumanė sujungti vyskupijos šiaurinės dalies vyresniųjų mėnesinio susikaupimo dieną su jubiliejine piligrimyste ir, užuot tai surengus Gdynioje, padaryti pas mus, ad hoc paskelbiant Žarnoviecą piligrimine vieta. Kadangi į kiekvieną tokią susikaupimo dieną buvo siunčiamas pamokslininkas, atsiuntė jį ir čia, įspėję, kad pamokslą pasakytų tokį, kuris būtų pravartus ir toms nabagėms benediktinėms, nes nėra kas joms ten, kaime, sakytų konferencijas. Atrodo, kad bėdžius turėjo daug rūpesčio, ką čia sumanius, kas patiktų benediktinėms; vis dėlto rado.

Taigi motinos vyresniosios, keliasdešimt personų, suėjo salėn, o mes tuo metu virtuvėje joms ruošėme pietus. Staiga kažkas atlekia su įsakymu: rankas plauti, prijuostes mesti šalin, konferencija skirta ir mums, turime jos klausyti! Na, gerai. Įsispraudėme į kampus ir klausome. Tik… kažkas lyg ir pažįstama? Kažkas jau kažkada vartojo tuos žodžius, tuos sakinius? Mirkčiojame viena kitai – juk tai neseniai popiežiaus Pauliaus VI pasakyta kalba Monte Cassino bazilikos konsekracijos iškilmėse! Žodis žodin, nuo pradžios iki galo. Pamokslininkas netgi nieko nuo savęs nepridėjo, būdamas įsitikinęs, kad geriau negu popiežius nesugalvos. Tik neužsiminė – nei pradžioje, nei pabaigoje – iš kur tatai paėmė… Veikiausiai manė, kad girdime tai pirmą kartą, kad nežinome popiežiaus teksto – susijusio būtent su mūsų ordinu – iki jis mums jį perskaitys. Juk to, kad šį tekstą aš pati čia, Žarnoviece, verčiau į lenkų kalbą, aišku, žinoti negalėjo.

Unsplash.com nuotrauka

Kadangi istorija linkusi kartotis, po daugelio metų nutiko panašus įvykis. Kai Vyskupų sinodas turėjo svarstyti vienuolinio gyvenimo temą, Sinodo sekretoriatas po visą pasaulį knygelės (vadinamosios Lineamenta) forma išsiuntinėjo punktus diskusijai apie vienuolinio gyvenimo esmę. Procedūra buvo tokia: iš pradžių raštu turėjo pasisakyti pavienės vienuolės, jų pasisakymų pagrindu reikėjo parengti namų atsakymą, savo ruožtu remiantis pastaruoju –vienuolijos atsakymą, o galutinėje pakopoje, surinkus visų vienuolijų tam tikroje šalyje atsakymus, reikėjo parengti šalies atsakymą, tik šįkart prancūzų kalba. Teko daug darbo įdėti, po to įvyko sinodas, o galiausiai po kokių metų ar dvejų atostogų pas mus atvyko vienas prelatas, be kita ko, buvęs Romos kurijos tarnautojas, ir su dideliu susijaudinimu ėmė iš sakyklos mosuoti ta knygele. „Žiūrėkite, tai vadinasi Lineamenta; čia apie jus parašyta, vyskupai dėl jūsų tarėsi!“ Kaip matyti, buvo įsitikinęs, kad mes nei apie sinodą ką nors girdėjome, nei apie pasirengimą jam žinojome. (Juk to, kad būtent aš, šiuo reikalu Motinos Klaudijos [Niklewicz] pakviesta į Varšuvą, parengiau Lenkijos klauzūrinių vienuolijų atsakymą nacionaliniu lygiu, aišku, žinoti negalėjo.)

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Trumpai tariant, eilinio pamokslininko įsitikinimu vienuolė yra KVAILA. Ir tai savaime aišku: jei nebūtų kvaila, nebūtų tapusi vienuole. O jei jau tapo, tai jos šuniška pareiga šluoti dulkes priešais kunigo prakilnumą, ir niekam kitam ji nereikalinga. Tas pats kunigas, kuris (stebėjau tai ne kartą) išskysdavo prieš kiekvieną ponią profesorę, vienuoles traktavo kaip žemesnę tarnų rūšį. Nesigėdydavo jų akivaizdoje nei įtūžio priepuolių, nei paslaugų (pvz., batų blizginimo) standartui keliamų reikalavimų, iškeltų į kone nepasiekiamą aukštį. Taip pat kaip nesigėdytų to šuns arba kanarėlės akivaizdoje… Žmogus dažnai skirsto artimuosius į tuos, kurių nuomonė jam svarbi, ir į tuos, kurių ne. Diecezinių dvasininkų akyse vienuolės jau seniai atsidūrė toje antrojoje grupėje, ir nors kartais daroma išimčių (jei vienuolė turi kokį nors titulą, pvz., grafaitės, profesorės ar vyresniosios), apskritai paėmus galioja būtent tokia nuostata. Tam tikru mastu tai neabejotinai kyla dėl vienuolinio gyvenimo esmės nepažinimo, tokio įprasto tarp diecezinių kunigų. Iš tuščio neįpils nė Saliamonas.