2021 11 20

Małgorzata Borkowska OSB

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Balaamo asilė. Apeliacija į dvasinius ponus (III)

Sesuo Małgorzata Borkowska OSB. „YouTube“ vaizdo medžiagos kadras

Kviečiame skaityti dar vieną sesers Małgorzatos Borkowskos OSB knygelės „Balaamo asilė. Apeliacija į dvasinius ponus“ ištrauką. Knygelę 2018 m. išleido Tynieco benediktinai. Tekstą vertė Liudas Jovaiša. Pirmąją dalį rasite čia, antrąją – čia.

Vienuolinio gyvenimo esmės nepažinimas

Prieš porą metų mūsų klebonas pasakojo, kad vasario 2 dieną [Kristaus Paaukojimo šventėje – per Pašvęstojo gyvenimo dienos minėjimą] vienoje kaimyninėje parapijoje padėjo klausyti išpažinčių; ten buvo ir pora kitų apylinkės kunigų, tarp jų ir vienas vienuolis rezurekcionistas (CR) iš Krokovos.

Taigi sėdėjo klausyklose, o tenykštis klebonas sakė pamokslą ir mėgino paaiškinti žmonėms, kas yra vienuolinis gyvenimas. O kadangi nedaug apie jį žinojo, kaip skiriamąjį bruožą pasirinko tą po pavardės rašomą santrumpą ir sako: „Žiūrėkite, čia yra kunigas iš Krokuvos, jis taip pat iš užpakalio turi dvi raideles…“ Mūsų klebonas kone išgriuvo iš klausyklos, nes pamanė, kaip turėtų būti nepatogu sėdėti vos ant dviejų raidelių. Deja, toks dalyko pažinimo lygis pasitaiko visai neretai.

Dirbant prie Varšuvos vizitėms atsiųstos medžiagos (vad. Lineamenta) pasirodė, kad ne visos vienuolijos atsiuntė ją tokią, kokios reikalavo instrukcija. Kai kuriais atvejais tai buvo paskirų vienuolynų, o kartais netgi pavienių vienuolių atsakymai. Taigi medžiagos krūva buvo didžiulė, bet štai įdomus dalykas: tarp įvairių formuluočių, tarp įvairių dvasingumų nuolatos ir nekintamai kartojosi vienas motyvas, o būtent, kad vienintelis pagrindas pasirinkti vienuolės gyvenimą yra asmeniška meilė, asmeniškas susižavėjimas Kristumi. Visoms rašančiosioms tai buvo taip akivaizdu, kaip kvėpuoti. Kodėl nutinka taip, kad kunigai dėl to nustemba, nežinau; gal tema „Kodėl vienuolės stoja į vienuolyną“ seminarijoje jiems yra pernelyg nesvarbi, kad panorėtų apie ją pamąstyti, ir jiems pakanka rašytojų romantikų įsitikinimo, jog dėl apviltos meilės… Vis dėlto iš tiesų nustembama, ir su geromis pasekmėmis.

Pažįstu kunigą, kuris norėjo rašyti darbą iš dvasingumo istorijos ir jo objektu pasirinko mąstymus iš vieno jau nebeegzistuojančio ikipadalijiminės Lenkijos moterų vienuolyno. Jau pačią pirmąją dieną, vos atsivertus tekstą, jį pribloškė tų mąstymų kristocentrizmas. Netrukus po to prasidėjo gavėnia ir vienas konfratras paprašė tą kunigą vesti rekolekcijas jo parapijoje. Parapijos padėtis buvo ypač sudėtinga – užsidarė darbovietė, kurioje dirbo didelė dalis vietos gyventojų, taigi nedarbas, vargas, neviltis. Apie ką jiems kalbėti? Mano pažįstamas, vis dar veikiamas tų mąstymų, kalbėjo jiems apie Kristų. Ir bažnyčia buvo pilna.

***

Na matai, Balaamai… Ir čia buvo netgi ne vienuolės. O tu mums nuolat kartoji tas pačias tiradas apie abortą, eutanaziją, homoseksualumą, Europos unijos nuodėmes ir „šiuolaikinio pasaulio“ ydas… Jei jau išties negali kitaip ir turi mums vėl eilinį kartą leisti tą pačią juostelę, mažumėlę pritildyk – aš tuo metu snūstelsiu.

***

Tais laikais, kai dar nebuvo kompiuterių, nei dabar visur prieinamų kopijavimo mašinų, daugel metų darbavausi kaimyninio dekanato mašininke ir po tris, keturis ar penkis kartus perrašinėdavau visus anos (gretimos mūsiškei) vyskupijos aplinkraščius, kad dekanas galėtų juos išsiuntinėti savo kunigams. Vienas buvo itin ilgas, gerai jį pamenu – instrukcija apie kunigišką dvasingumą, kurioje būta fragmento apie kunigišką klusnumą. Buvo pasakyta, kad jis skiriasi nuo vienuolinio klusnumo, o taip yra dėl to, kad vienuolis yra klusnus dėl apsimarinimo, o kunigas – dėl sekimo Kristumi. Pamenu, kaip tuomet pašokau, bet ką gi nabagė galėjau daryti? Pakeisti tekstą – kokia teise? Kritikuoti vyskupą, instrukcijos autorių – aš, vargšė vienuolė, paskutinė pašluostė? Tačiau, man regis, ten prirašiau nuorodą į atitinkamą Šv. Benedikto regulos skyrių. Tik ko galima reikalauti iš eilinių kunigų, jei jų viršininkai ir formuotojai turi tokį supratimą?

EPA nuotrauka

Netgi patys mūsų bendrabroliai vienuoliai kartais išduoda tam tikrų formacijos, kuri visą moteriškąją Bažnyčios pusę nurašo marginaliniams dalykams, žymių. Pamenu, apie 1980 metus drauge darbavomės prie posusirinkiminio vienuolių brevijoriaus lenkiškos redakcijos. Už skyrių Proprium sanctorum buvo atsakingas tuometinis Tynieco [benediktinų vienuolyno] prioras. Kai jo paklausiau, kodėl šventųjų Agnietės, Skolastikos ir Gertrūdos dienas, senajame brevijoriuje minėtas kaip šventės arba iškilmės, pavertė tik minėjimais, bent jau vyrų vienuolynuose (moterų vienuolynuose jos galėjo išlaikyti senąjį rangą), pažvelgė į mane suglumęs: „Betgi negalima reikalauti iš tėvų, kad minėtų…“ Negalima reikalauti, kad minėtų! O iš mūsų galima ir reikia reikalauti, kad iškilmingai minėtume šventuosius ponus. Moterų – ar kankinių, ar vienuolių, ar motinų – šventumas – tai jų privatus reikalas, o šventumas vyrų, ypač kunigų – tai visos Bažnyčios reikalas. Galiausiai atrodo, kad šventumo rangą nulemia ne meilė, o statusas.

Vienas mano knygos „Baltos ir rudos“ [Białe i bure. Historia życia monastycznego w dużym skrócie, 1 leid. 2005, 2 leid., 2019] recenzentas, nors tą knygą ir giria, tarsi akivaizdžiu dalyku laiko tai, kad aš ją rašiau tik moteriškajai jaunuomenei. Vienuolinio gyvenimo istorija, parašyta taip, kad vienuolėms ten skirta daugmaž tiek pat puslapių, kiek ir vienuoliams, vis dėlto negalėtų sudominti vyriškos giminės būtybių! Taigi jei kalbėčiau vien apie ponus, o ponioms skirčiau ne daugiau nei užuominą skyrių pabaigose, tada kas kita, tada būtų visiems.

Pasitaiko, kad tarp diecezinių kunigų kuris nors laiko save ypatingu vienuolinių reikalų ekspertu tik dėl to, kad žino kokį nors vienuolyną, o juolab jei ten klauso išpažinčių. Pamenu, kaip pirmuoju posusirinkiminės reformos laikotarpiu žurnale „Homo Dei“ pasirodė vieno vyskupo straipsnis apie tai, kaip štai jo vyskupijoje sudaryta moterų vienuolijų reformos komisija; ir sudarė tą komisiją vien iškilūs ekspertai, iš kurių kai kurie netgi kartą ar du buvo įėję į klauzūrą! Rimtai. Žmonės, kurie niekada patys neišmėgino vienuolinio gyvenimo, kurie pažįsta jo teoriją iš knygų, o praktiką – tik iš klausyklų (arba iš nešvarumų plovimo pusės; tai būtų tas pat, kaip „pažinti“ kokią nors aplinką tik remiantis šaukimais į teismą), kurie iš vidaus pamatė vieną ar du vienuolyno koridorius, kai reikėjo išklausyti sergančios vienuolės išpažinties, laiko save ekspertais, kurie yra pašaukti atlikti reformą.

***

Asile, bet kaip tuomet galima įgyvendinti reformą: ar pirma turi užsirašyti į vienuoles naujokyne?

– Balaamai, vienintelė veiksminga reforma – tai reforma iš vidaus. Iš išorės galima geriausiu atveju raginti, padėti, bet ir tai atsargiai, jei tokio gyvenimo būdo pačiam bandyti neteko. Kitaip galima pridaryti daugiau balagano nei gerų dalykų. Ir ne vienas jau istorijoje yra pridaręs.

***

Dar viena geležinė tema, šalia aborto in vitro (laimei, sezoninė), – Kalėdų švenčių komercializavimas. Štai kažkurių metų gruodį vienas celebrantas ragino mus (mus, nes nieko daugiau koplyčioje nebuvo) ištirti sąžinę: ar ruošiamės šventėms širdyje, ar supermarkete? Stulbinamas klauzūrinių vienuolių gyvenimo pažinimas – nekalbant jau apie tai, kad kai kurios iš mūsų niekada gyvenime nesame buvusios supermarkete, nes mūsų jaunystės laikais tokių dalykų dar nebuvo…

Anaiptol netvirtinu, kad mūsų vaidmuo Bažnyčioje yra toks didelis, kad visi turi apie mus žinoti ir nuolatos apie mus galvoti. Tačiau kiekvieną Bažnyčioje gyvuojančio pašaukimo rūšį reikia šiek tiek suprasti, jei norima jam byloti, jau nekalbant apie jo reformavimą. Arba būtų gerai bent jau žinoti, prieš pradedant kalbėti, kad tuo reikalu yra ką pasakyti – ką nors daugiau nei „raideles iš užpakalio“, klauzūrinio koridoriaus vaizdą ir tuos nuobodžius griekus, kuriuos vienuolės atneša į klausyklą.

Bet būna ir linksma, kai koks nors kunigas (tai pasitaiko ir žurnalistams) staiga atranda, kad egzistuoja toks dalykas kaip kontempliatyvus gyvenimas, ir jaučia pareigą pasidalinti su mumis šiuo atradimu. Tada mus giria, kol pasidaro nepatogu, ir nuodugniai mums išaiškina, pradedant nuo Adomo ir Ievos, ko mes čia atėjome…

***

– Asile, kas tave patenkins? Nežinoti – blogai; žinoti – taip pat blogai?

– Balaamai, viena – žinoti ir remiantis tuo žinojimu kalbėti mums apie Dievą, o kita – sukant ratą kalbėti apie mus, pakartojant tik tai, ką pačios geriau ir jau seniau žinome… arba tai, kas iš vidaus atrodo visai kitaip.

***

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tačiau apie Dievą, Balaamai, tau kalbėti labai sudėtinga. Prieš keletą metų turėjau progą Kalėdų šventės dieną išklausyti net keturis pamokslus. Iš jų tik vienas buvo apie Viešpatį Kristų; trys kiti pamokslininkai per radiją ir bažnyčioje kalbėjo apie save ir savo kunigišką kilnumą. Kilnumas neginčytinas… betgi Dievas svarbesnis. O buvo taip. Iš pradžių Eucharistija buvo tiesiog tikinčiųjų kontakto su Kristaus Pascha vieta ir specialios šventės neturėjo. Po to Velykų tridienyje Didysis ketvirtadienis ėmė atlikti jos ypatingo priminimo, ypač velykiniame kontekste, vaidmenį. Viduramžiais atsirado šventė, kuri turėjo pagerbti Jėzaus buvimą Eucharistijoje jau specialiai, tarsi iš „techninės“ šios tikėjimo tiesos pusės, be būtino ryšio su Velykomis. Galiausiai XX amžiuje kunigai pripažino, kad tai – pirmiausia jų šventė, Kunigystės sakramento kultas. Ir tuo kultu aprėpė visa, kas tik anksčiau tarnavo Kristaus buvimo garbei, įskaitant pirmuosius ketvirtadienius; o kadangi iš karto apie viską kalbėti neįmanoma, kalba apie save…