2021 11 27

Małgorzata Borkowska OSB

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Balaamo asilė. Apeliacija į dvasinius ponus (IV)

Sesuo Małgorzata Borkowska OSB. „YouTube“ vaizdo medžiagos kadras

Tęsiame pažintį su sesers Małgorzatos Borkowskos OSB knygele „Balaamo asilė. Apeliacija į dvasinius ponus“, kurią 2018 m. išleido Tynieco benediktinai. Tekstą vertė Liudas Jovaiša. Taip pat skaitykite I, II ir III dalis.

Liturginės keistenybės

Kone kiekvienas kunigas bent jau nuo [II Vatikano] Susirinkimo reformos laikų plėtoja kokias nors savas liturgines keistenybes – ypač tada, kai praeina pirmasis, jausminis, maldingumas. Nežinodamas, kad tai įprastas reiškinys ir kad reikia tatai iškęsti, idant pereitum į gilesnį lygmenį, toks bėdžius stengiasi pagauti benuskrendantį paukštį už uodegos ir prasimano savų gestų ir žodžių, kurie tariamai turi grąžinti jam išgyvenimo šviežumą. Nes kitu atveju bus „rutina“. Vienintelis rezultatas – jam prigyja keistenybių rutina, ir visam laikui. O tikintieji turi tatai iškęsti. Kad patikėtum tuo, ką išdarinėja pas vienuoles atvykstantys celebrantai, reikia tai pamatyti; gal prieš tai treniruojasi įvairiose uždarose maldos grupėse, nežinau.

Tos keistenybių rutinos, kuri amžėjant įsišaknija, iš dalies būtų įmanoma išvengti, jei būtų truputį pamąstoma, užuot plaukus ant įpročių bangos. Antai kunigas yra įpratęs savo parapijoje aukoti Mišias parapijiečiams, kurie tuo metu gieda; įeinant jį pasveikina garsiai giedama pradžios giesmė, taigi, kad nenusižengtų liturgijai, priėjęs prie altoriaus pats perskaito įžangos antifoną. Taigi ir pas mus pradžioje ją garsiai perskaito… nors mes gi būtent ją ir sugiedojome, jam įeinant. Paprasčiausiai kitokiu būdu pradėti jau nesugebėtų. Pamenu seną kleboną, daugiametį atostogų svečią, kurį vadinome „Mišių formuliaru“, nes diena dienon priėjęs prie altoriaus mums pranešdavo, kad šiandien galioja tokios ir tokios šventės formuliaras… Ir jam nė netoptelėdavo galvon, kad mes gi tą formuliarą jau turėjome rasti, nes giedojome įžangos priegiesmį. Taip pat praktiškai nepasitaiko kunigo, kuris įžangoje mums nepraneštų, kokia šiandien šventė, nors mes, atlikusios ilgas tos šventės liturgines valandas, jau porą valandų apie tai žinome. Ir taip nutinka ne vien tada, kai ta užuomina reikalinga celebranto įžangai, bet taip pat tuomet, kai įžangos nebūna. Taip pat matyti, kad be šito pradėti jau nesugebėtų.

O tos įžangos… Kitados žurnale „Więź“ pasirodė vieno žinomo kunigo ištara apie tai, kokios skausmingos jam šv. Mišios „be mistagogijos“. O štai man sunku ir suminėti, koks palengvėjimas man yra šv. Mišios be: be visų tų priedų ir improvizacijų, be ilgos įžangos, kurios metu celebrantas papasakoja tikintiesiems tai, ką jiems netrukus perskaitys – galbūt tam, kad jie per Kyrie ir Gloria praplauktų mintydami apie kažką kita; šv. Mišios, kuriose liturgijos paprastumo ir grožio nepražudo tai, ką turi pasakyti celebrantas.

Unsplash.com nuotrauka

Kartais atrodo, kad ambicingi celebrantai varžosi, kuris ras daugiau tarpelių, į kuriuos būtų galima įterpti papildomą pamokslą. Kiekvienas tikinčiųjų maldos kreipinys išsirutulioja į atskirą ilgą pamokymą, be to, ir suskaičiuoti sunku, kiek pamokslų sugebėtų įtraukti į vieną liturgiją: šešis, aštuonis? Pas mus rekordas buvo trylika. Tik nė vienas iš jų nėra homilija, netgi tas po Evangelijos, nors homilija jis ir vadinasi, nes nė vienas Evangelijos neaiškina… Deja, į vienuolynus tokius ambicingus celebrantus traukia kaip muses prie medaus, mat parapijose neturi laiko išsikalbėti (kažkuris vienas mums tai aiškiai pasakė), o jiems atrodo, kad sesutės ir yra tam, kad klausytų jų ligi vidurdienio, kad ir eilinę dieną; jos gi gyvena dangaus mana ir užsidirbti sau neturi…

Jau nekalbu apie tai, kad kunigai apskritai nenutuokia apie moters anatomiją ir nežino, kad keturiasdešimties metų sulaukusi moteris labai nemėgsta stovėti. Žinoma, stovi, jei tenka, kad ir autobuse; kitados valandomis stovėdavo eilėse; tačiau jai labai sunku galvoti apie aukštas materijas, kai vargina stuburas ir kojų venos. O tų priedų ir liturginių improvizacijų, pradedant nuo įžangos (mistagogijos…), reikia klausyti stovint. Ir tada būna toks reiškinys: celebrantas iš visos širdies stengiasi pasakyti kuo daugiau ir kuo gražiau, o senyvos klausytojos, kurios net ir parapinėse bažnyčiose sudaro daugumą, mindžikuoja nuo kojos ant kojos ir laukia tik to, kada kunigas galiausiai baigs ir leis atsisėsti.

Labai dažnai pasitaiko kitas liturginis absurdas – kai vietoj „įprasto“ komunikanto kam nors iš tikinčiųjų paduodamas kunigo ostijos gabalėlis. Vadinu tatai absurdu, nes į pačią svarbiausio liturginio ženklo šerdį įvedamos dvi prasmės, kurioms čia visiškai ne vieta. Pirma – tai sugestija (žinoma, klaidinga), tarsi šalia geros Komunijos egzistuotų ir geresnė Komunija, skirta išrinktiesiems; antra – tai tam tikro asmeninio kontakto tarp išskiriančio celebranto ir išskiriamo tikinčiojo užmezgimas būtent per tą išskyrimą ir tuo momentu, kai celebrantas labiausiai veikia Kristaus vardu ir turi visiškai už jo išnykti, užuot davęs kokį nors privatų (simpatijos, pritarimo, pagarbos ar bet kokį kitą) ženklą Komuniją priimančiam asmeniui.

Kažkur esu girdėjusi istoriją apie tai, kad vienas pamokslininkas mėgo į pamokslus įterpti asmenišką giją ir nuolatos sakydavo: „aš manau…“, „aš galvoju…“; tatai turėjo suteikti daugiau vertės kaip liudijimas. Kol galų gale kažkas jam pasakė: „Mums nerūpi, ką kunigas manote, o tik tai, ko moko Bažnyčia!“ Vienas jaunas ir ambicingas salezietis praleido pas mus kelias dienas, o prieš išvykdamas parašė man laišką, prašydamas, kad įvertinčiau jį (taip pat raštu) kaip pamokslininką ir celebrantą… Plaukai šiaušiasi. Atrašiau, kad šv. Mišiose svarbiausia tai, ką daro Kristus, o ne tai, ką daro celebrantas, kad celebrantas visų pirma privalo stengtis Jo neužstoti. Vyresni kunigai tai supranta geriau nei jauni, kurie dar nėra susikūlę nosies į savo silpnumą. Tarp jaunųjų įdomiausią tos nuostatos iliustraciją pateikė vienas dominikonas, kuris pareiškė norįs šv. Mišių metu visiškai išnykti iš žmonių dėmesio, idant neužstotų Kristaus. Labai teisingai, tai kuo labiausiai sektinas siekis! Betgi kaip tai darė? Pirma, gailesčio akto metu rengdavo viešų savo sąžinės sąskaitų ciklą – patraukdamas dėmesį būtent į save ir savo išgyvenimus, o antra, nesakydavo pamokslo ten, kur jis normaliai turėtų būti, užtat per liturgiją pasakydavo kažkiek pamokslų ten, kur jie nenumatyti. Tai būtent jis ir pasiekė trylika. Toks liturgijos sukeistinimas gali tik padidinti dėmesį celebrantui; kad išnyktum iš žmonių akių, veikiau reikėtų atsisakyti bet kokių nuosavų priedų, iniciatyvų bei sumanymų ir įvertinti paprastą liturginių tekstų grožį. Įdomu tai, kad dominikonas, taigi, atrodytų, aristotelininkas, taip nuvertino logiką; maniau, kad taip daro veikiamas kokios nors didelės vidinės kančios, jau neleidžiančios jam aiškiai mąstyti, tačiau pasirodė, kad ne, kad paprasčiausiai vertina tai kaip normalų liturgijos atlikimo būdą…

Šičia negalima nepaminėti problemos, būdingos ne vien vienuolynų koplyčioms, bet ir visai Lenkijos Bažnyčiai – celebrantų, pamokslininkų ir skaitovų kalbinės pajautos ir kalbinio išsilavinimo stygiaus. (…) Apskritai dažniausiai nuo įvairiausių iškraipymų kenčia konsekracijos žodžiai, mat čia labiausiai reiškiasi celebranto siekis išsaugoti „išgyvenimo“ naujumą, originaliai interpretuojant tekstą. Bet ir visose liturginėse apeigose kasdien matyti: kad ir ko būtų mokomi klierikai per homiletikos paskaitas, ten jie nemokomi pamatinių prieigos prie teksto (nesvarbu, savo ar svetimo) principų. Juokinga, kai jauni kunigai, nė kiek neabejojantys dėl to, kad tarpelis kompiuteriniame tekste yra svarbus rašybos ženklas, šio sąmoningumo visai nerodo pauzės, balso nuščiuvimo, kuris (šalia akcento) yra svarbiausia interpretacijos arba ekspresijos priemonė, atžvilgiu. (…) Nesirūpinimas pauzėmis liturginiame tekste gali turėti įdomių pasekmių. Šv. Mišiose yra malda ties kieliku: „Per šį slėpinį vandens ir vyno duok mums, Viešpatie, dalį Kristaus dievystėje…“ [versta iš lenkų k. pažodžiui] Girdėjau ją skaitomą taip: „Per šį slėpinį (pauzė) vandens ir vyno duok mums, Viešpatie…“

EPA nuotrauka

Akcentavimas arba kokio nors žodžio sakinyje ištarimas jį ypatingai pabrėžiant yra prasmės suteikimo tam sakiniui priemonė, jo interpretacijos priemonė; kai kalbame, ja naudojamės negalvodami, tad sunku suvokti, kodėl lygiai taip instinktyviai jos netaikome recituodami. Nebent recituojamas arba skaitomas tekstas yra nesuprantamas – tada kyla pagunda pauzes daryti ten, kur pritrūks oro, akcentuoti tai, kas pasitaikys, o supratimo stygių uždangstyti patetišku tonu. Čia daugiausia problemų kelia, žinoma, šv. Paulius. Kartą gyvenime girdėjau skaitinį iš jo laiškų, skaitomą su tokiu supratimu ir tokiu akcentavimu be jokios klaidos, tarsi pats skaitovas būtų buvęs teksto autorius ir būtų tiesiog tobulai žinojęs, ką nori pasakyti; tas skaitovas buvo gal dešimtmetis neregys berniukas Liaskų vietovėje, skaitantis pirštais. Betgi ne viskas liturgijoje taip sudėtinga, kaip šv. Pauliaus tekstai. Ar yra kas paprastesnio nei pranešimas: „…laužė ir davė savo mokiniams tardamas…“? Nė vienas jo žodis nereikalauja specialaus akcentavimo. Vis dėlto daugel kartų girdėjau, kaip celebrantas ypatingai pabrėždamas taria žodį „savo“ – kartu suponuodamas, kad ten būta ir kažkokių svetimų mokinių, tačiau jiems ničnieko neteko – kas ne, tai ne!

Be to, kaip perduodamas mišiolo tekstas, problema yra ir jo traktavimas taip, tarsi visam mišiolui būtų taikytina nuoroda, kad kunigas turi ką nors pasakyti „šiais ar panašiais žodžiais“. Na, ir sako… kartais panašiais, o kartais ir visai nepanašiais. Ne kiekvienas pakeitimas išeina į gera, ne kiekvienas pakeitimas išsaugo nepakeistą mintį. O būtų galima bent [Mišių] kanoną išimti iš tos džiaugsmingos kūrybos!

Naudojantis šia proga neretai į Mišias įtraukiamos visiškai svetimos mintys. Pažįstu kunigą, kuriam atėjo į galvą čia pat prieš prefaciją paraginti tikinčiuosius įsisąmoninti, už kokius dalykus ir savo gyvenime jie šiandien nori padėkoti Viešpačiui Dievui. Tai toks asmeninis elementas, iš karto apgaubiantis mus tokia maldinga šilumėle… O aš tuomet visada prisimenu vieną prancūzų kunigą, kuris didelei lenkų žurnalisto nuostabai į kanoną įpynė padėką už savo naująjį automobilį. Tačiau skirtumas matyti jau vien iš skalės. Nes Eucharistija yra padėka už Išganymo darbą, o ne už mūsų asmeninės, einamosios istorijos momentus, kad ir laimingiausius; bent jau ne pirmoje vietoje, ne ten, kur tai užstoja tikrąją Kristaus Aukos prasmę. Jau nekalbant apie tai, kad šitai į Bažnyčios maldą įvestų baisų subjektyvizmą (kas kam atrodo laimė: vienam – atsivertimas, o kitam – gal būtent naujas automobilis?) ir, negana to, supriešintų žmones (jei viena partija laimėjo rinkimus ir už tai dėkojama, kita turbūt turėtų išeiti iš bažnyčios), palyginus su Dievo atliktu Išganymo darbu, visa tai yra tuo momentu iš tikrųjų neesminiai dalykai. Žinok proporcingumą, dauggali pone…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ypač daug privačių formuluočių ir nesusipratimų pasitaiko linkint ramybės. Prie to gal šiek tiek prisidėjo ir vertimas į lenkų kalbą. Lotyniškame tekste kunigas pirma sako tikintiesiems: „Viešpaties ramybė visada telydi jus“ – ir po to paragina juos, kad tą patį palinkėjimą perduotų vienas kitam: Offerte vobis pacem („Palinkėkite vieni kitiems ramybės“). Pas mus išversta: „Perduokite vieni kitiems ramybės ženklą“. Na ir iš čia daugel kunigų padarė išvadą, kad viena yra ramybė, kurios jau palinkėjo, o kas kita – ramybės ženklas, kurį dabar perduos kartu su tikinčiaisiais. Taigi pakeičia žodį į „Palinkėkime“, po jo prasideda klajonės po koplyčią, rankų spaudimas arba išrinktiesiems, arba net ir visiems, kas papuola, keitimasis šypsenomis – žodžiu, didelis žmonių sąmyšis būtent tuo momentu, kai visas dėmesys turi būti nukreiptas į Viešpatį. Žinoma, priimame Jį bendrai, ir ramybės ženklas yra svarbus, tačiau vėlgi: proporcingai.

Na, ir pabaigai – istorija apie santrumpas. Dar lotyniškosios liturgijos laikais vienas kunigas tokiu greičiu varė per Mišių kanoną, kad žodžiai Semper Virgine Dei Genitrice jam sutrumpėdavo (nieko, o nieko neperdedu!) iki Semper Vice. Kadangi jau buvo pereinama prie liturgijos lenkų kalba, pamaniau sau: įdomu, ar ilgai užtruks, kol tokius pračiuožimus ims daryti naujame tekste? Na, ir labai greitai sulaukiau: vietoj „gyvena ir viešpatauja“ diena iš dienos buvo girdėti: „gyvena – tauja“.

***

Asile, kabinėjiesi prie smulkmenų.

O tu, Balaamai, visada esi tikras dėl to, kas yra smulkmena, o kas ne? Na tai paklausyk, kiek turinio gali turėti vienas mažytis „ir“.

***