Balaamo asilė. Apeliacija į dvasinius ponus (I)

2018 m. Tynieco benediktinų išleista kukli Žarnovieco vienuolyno sesers benediktinės Małgorzatos Borkowskos OSB – žinomos rašytojos, moterų vienuolinio gyvenimo istorikės, krikščioniškojo dvasingumo žinovės ir rekolekcijų vedėjos – knygelė „Balaamo asilė. Apeliacija į dvasinius ponus“ sukėlė šiokį tokį sąmyšį Lenkijos katalikų bendruomenėje. Solidi sesers, antraštėje ir tekste nubrėžusios paralelę su Skaičių knygoje minima Balaamo asile, vienuolinio gyvenimo patirtis brošiūroje prasiveržė gyva ir ryškia Lenkijos kunigų mąstymo ir veiklos kritika.

Dalis autorės pastebėjimų, ko gero, yra daugiau ar mažiau aktualūs ir konkrečiai Lietuvos situacijai, tačiau bene svarbiausias dalykas – paraginimas Bažnyčioje labiau gerbti (o tai reiškia – pažinti ir suprasti) įvairias jos grupes ir atsiliepti į jų specifinius poreikius. Klauzūrinės vienuolės, gyvenančios kontempliatyvų gyvenimą, įžvalgos ne vienam skaitytojui gali atrodyti marginalinės ar ne itin aktualios, tačiau jos vertingai praplečia supratimą apie tai, kokie yra Bažnyčios nariai ir ko jie trokšta. Juk dalijimasis šventosios tautos narių gyvenimo ir patirties įvairove – vienas iš esmingų sinodinės Bažnyčios (apie kurią dabar kaip tik ir esame raginami kalbėti) elementų. Kviečiame susipažinti su knygos įžangine dalimi. Tekstą vertė Liudas Jovaiša.

Retkarčiais kuri nors pratrūkdavo, bet labai retai! Pamokslininkų nuostata buvo tokia: visada, kiekvienu reikalu ir bet kokiomis aplinkybėmis, jie žino geriau. Vienuolės išmoko tatai priimti – iš pradžių todėl, kad joms reikia celebranto, su kurio keliamomis sąlygomis tenka taikytis, o vėliau – jau iš tradicijos ir įpročio. Tai buvo iš jų reikalaujamo nuolankumo forma.

Dėl to personos, kartais turinčios netgi pusės amžiaus patirtį maldos kelionėje, maldingai klausėsi (ir tebesiklauso) kvailysčių, kurias kalba jaunuoliai, seminarijoje šiek tiek lyžtelėję Tanqueray‘aus [kun. Adolphe Tanqueray – 1930 m. pirmą kartą išleistos knygos „Dvasinis gyvenimas. Asketinės ir mistinės teologijos traktatas“ autorius] (o po egzamino pamiršę netgi ir tai), ir įsitikinę, kad turi ko klausytojas pamokyti ir kad klausytojos lig šiol dar to nėra girdėjusios.

Pažinojau vienuolę, kurios seserėnas, tuomet pirmametis klierikas, vardinių proga jai atsiuntė naujai išleistą knygą apie maldą ir užrašė dedikaciją: „Mylimai Tetai… idant ši graži knyga padėtų suvokti maldos vertę.“ Pažodžiui. Teta jau buvo ketvirtį amžiaus praleidusi kontempliatyviame vienuolyne, tačiau iki tol, aišku, nežinojo, ko tenai sėdi; laimei, dabar jau supras. O kai jaunas šypsena spinduliuojantis salezietis mums iš sakyklos pareiškia, jog seserų vienuolių rekolekcijoms jis nesiruošia, mat žinoma, kad joms viskas tinka ir jos viską priima, sunku tai pavadinti kitaip nei beprotiška panieka. Vis dėlto tam tikra prasme pačios esame kaltos prieš save – nes tylime.

Žinoma, pamokslininkų esti visokių. Paniekos laipsnių irgi esama įvairių – nuo nulio iki didelių skaitinių reikšmių. Kiek teko pastebėti, ši diferenciacija nesutampa nei su kokiomis nors kartomis, nei su priklausymu kokiai nors vyskupijai ar vienuolijai. Paprasčiausiai žmonių yra įvairių, ir vieni labiau, kiti menkiau perima vyresnių kunigų perduodamą paternalistinio seserų vienuolių traktavimo „iš viršaus“ pavyzdį. Kartais panieka ir geranoriškumas labai juokingai koegzistuoja.

Kai buvau naujokyne, gyvavo vadinamųjų „ketvirtinių nuodėmklausių“ institucija, taigi keturis kartus per metus pas mus pasirodydavo vienas kanauninkas. Buvo mums labai geranoriškas, be išpažinčių klausymo, sakė konferencijas ir stengėsi paguosti mus, pasirinkusias žeminantį gyvenimo būdą. Visada taip ir sakydavo – „žeminantis gyvenimo būdas“; po kurio laiko su nuostaba susigaudžiau, kad jis paprasčiausiai turi omenyje tai, jog mums pačioms tenka valytis batus ir skusti bulves.

Tas žmogus, kaip ir daugybė anos kartos kunigų, galvoje nešiojosi užkoduotą prarają tarp „baltų“ ir „juodų“ užsiėmimų, ir kadangi pats niekada nebūtų prisilytėjęs prie jokių namų darbų, idant jais nesuteptų savo kunigiškos kilnybės, nuoširdžiai gailėjo mūsų, kad turime tai daryti. Na, ir gerai; taip kalbėjo kažin kiek metų, iki tol, kai galiausiai lioviausi buvusi nedrąsi naujokė ir, tapusi žinomu kirviu, pasakiau jam, kad, mano galva, „žeminantis užsiėmimas“ būtų stovėti gatvėje po žibintu. Ir nuo tada taip nebekalbėjo, net jeigu ir toliau taip pat mąstė; vadinasi, įmanoma kartais ką nors išaiškinti ar bent jau ko nors pasiekti.

Tačiau mes, bent jau dažniausiai, tylime. Žinoma, būtų sudėtinga reaguoti kiekvieną kartą, kai tik yra reikalas! Vis dėlto dabar (daugiau nei po pusės amžiaus pamokslų klausymo patirties) norėčiau galiausiai sykį atsiliepti ir kiek įmanoma sistemiškai išdėstyti mūsų (iš dalies, žinoma, ir asmeniškai savą) matymo perspektyvą. Puikiai suprantu, kad mano balsas daugeliui dvasinių ponų gali sukelti lygiai tokią pat reakciją, kaip Balaamo reakcija į asilės atsiliepimą. Nuo sutrikimo – per pasipiktinimą – iki kokios nors lazdos panaudojimo imtinai! Bet galgi kiti būtų dėkingi už galimybę įsisąmoninti, kad apskritai egzistuoja kokia nors kitokia nei jų matymo perspektyva? Net jei nėra labai miela patirti, kad kas nors ištisą amžių į mus žiūrėjo, ir netgi ką nors apie mus galvojo… ir, negana to, ne visada nekritiškai.

Kol nusprendžiau šį tekstą paskelbti, jis keliolika metų gulėjo kompiuteryje. Žinoma, tie kunigai, kurie čia neras savo portreto, turi žinoti, kaip mes esame jiems už tai dėkingos…