Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2021 12 04

Małgorzata Borkowska OSB

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Balaamo asilė. Apeliacija į dvasinius ponus (V)

Sesuo Małgorzata Borkowska OSB. „YouTube“ vaizdo medžiagos kadras

Tęsiame pažintį su sesers Małgorzatos Borkowskos OSB knygele „Balaamo asilė. Apeliacija į dvasinius ponus“, kurią 2018 m. išleido Tynieco benediktinai. Tekstą vertė Liudas Jovaiša. Taip pat skaitykite III, III ir IV dalis.

Jungtukas ir dogma

Prieš dvidešimt metų Lenkijos Bažnyčioje pasklido žinia apie tai, kad taisyklingoje lenkų kalboje vienarūšis vardijimas negali turėti daugiau negu vieną „ir“. Taigi tuoj pat pasipylė vyskupijų instrukcijos, nurodančios Mišių doksologiją (kuri prieš tai skambėjo: „Nes Tavo valdžia ir galybė, ir garbė per amžius“) pataisyti į „Nes Tavo valdžia, galybė ir garbė per amžius“. Be to, „ir“ prieš „galybė“. Tuo metu aptarinėtas tik tas vienintelis tekstas, tačiau akmenėlis nusirito, kilo lavina: uolesni kunigai dabar laimina ir šv. Mišias pradeda „Vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios“ – taisydami klaidą, kuri oficialiai pripažinta vertimo iš lotynų kalbos kalke.

Tačiau netgi jei tai būtų klaida ir kalkė, jai jau tūkstantis su viršum metų – nes nuo tokių senų laikų Lenkijoje sakome: „Garbė Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai.“ Taigi ta tariamoji klaida turėjo laiko prigyti ir liautis buvusi klaida – taip, kaip prigijo daug tikrų lotynizmų; kad taip prigytų dabartinės naujakalbės žiedeliai, jiems kartais pakanka vos poros savaičių. Vis dėlto, jei iš tiesų turėtume reikalo su vertimo iš lotynų kalbos kalke, ji figūruotų tik iš lotynų kalbos verstuose tekstuose, tuo tarpu geroje, šnekamojoje lenkų kalboje įvardydami tris narius vartojame ne vieną ar dvi, bet netgi tris skirtingas konstrukcijas. Visos jos yra teisingos, tik skiriasi subtiliais prasminiais atspalviais, kurie pirmiausia išreiškia emocinį krūvį.

Pirmasis variantas – paprastas ir bejausmis išskaičiavimas, o būtent tas vienintelis „ir“ tarp priešpaskutinio ir paskutinio vardijamo nario. Tokiu būdu kalbama apie neįtraukiančius dalykus, į kuriuos žiūrima abejingai. „Nupirkau mėsos, sviesto ir grietinės“, – pranešama tais laikais, kai tai nekelia problemos; o paklusniam vaikui sakoma: „Nusiplauk rankas, ausis ir kaklą.“ Bet kai krautuvės būdavo tuščios ir apsipirkti pavykdavo netyčia, buvo triumfališkai pareiškiama: „Nupirkau ir mėsos, ir sviesto, ir grietinės!“, o neklusniam vaikui, kuris gavęs įsakymą visada nori šį tą nusiderėti, pabrėžtinai sakoma: „Nusiplauk ir rankas, ir ausis, ir kaklą!“ Tai jau antrasis variantas, kuriame „ir“ kartojama prieš kiekvieną narį, netgi prieš pirmąjį, ir kuris taikomas tais atvejais, kai į pasakymą sudedamas emocinis krūvis su tam tikros kontroversijos, įveikto (arba kaip tik įveikinėjamo) pasipriešinimo poskoniu. Bet yra ir trečiasis variantas, turintis emocinį krūvį, tačiau be kontroversijos poskonio, o kartu ypač tinkantis išreikšti gilų pritarimą: tuomet įterpiami du „ir“, būtent tarp trijų vardijamų narių. Mišių aklamacijoje, o ypač doksologijoje, kai tikintysis turi su įsitikinimu pareikšti, kad tiki Dievo karalyste arba pagarbinti Švenčiausiąją Trejybę, vartojama būtent ši forma:

Garbė Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai!

Nes Tavo valdžia ir galybė, ir garbė per amžius!

Pirmõsios, emociškai neutraliõs versijos taikymas šioje vietoje aklamaciją nužemina iki nesvarbių tekstų lygio; tekstų, iš kurių nesitikima, kad kalbantysis angažuotųsi jų turiniui ir turėtų su juo kokį nors asmeninį santykį…

***

Asile, ar iš tiesų tikiesi, kad kiekvienas kunigas atskirtų tokias subtilybes?

Balaamai, dar niekas neišrado vaisto ausiai, ant kurios užlipo meška. Bet gal ten, kur nėra stiliaus pojūčio, pagelbėtų teologinis pojūtis?

***

Yra dar vienas šio reikalo aspektas, o jungtukai atlieka dar vieną papildomą vaidmenį būtent tuose tekstuose, kuriuose vardijami Švenčiausiosios Trejybės Asmenys. Per daugel amžių Bažnyčioje buvo nugludinta dogminė terminologija, leidžianti priartėti prie Dievo vidinio gyvenimo slėpinio tiek, kiek žmogui (tiksliau, žmogui, dar gyvenančiam žemėje) tai apskritai įmanoma. Ir niekas Bažnyčioje nekvestionuoja tų terminų, be kurių mums būtų dar sunkiau. Mat bet kokia terminologija priklauso kalbos sričiai, o kalba paklūsta gramatikos ir stiliaus taisyklėms. Kaip esama tinkamesnių už kitus terminų, taip esama ir tokių frazių, ir tokių kalbinių konstrukcijų, kurios geriau nei kitos pasitarnauja šiam tikslui.

EPA nuotrauka

Doksologija „Garbė Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai“ gimė IV amžiuje kaip malda, o sykiu – kaip tikėjimo išpažinimas. Malda yra Švenčiausiosios Trejybės pagarbinimas, o išpažinimas – šio sakinio konstrukcija, pabrėžianti (būtent per jungtukus) tikėjimą Švenčiausiosios Trejybės Asmenų lygybe. Taigi tai buvo katalikiškas tikėjimo išpažinimas, atsiribojantis nuo Arijaus tezės apie žemesnį Sūnaus statusą. Čia sintaksė tarnauja dogmai ir šiuo konkrečiu atveju yra lygiai teisinga ir lygiai turtingo turinio graikiškai, lotyniškai ir lenkiškai. Šios doksologijos nuolatinis vartojimas liturgijoje liudija, kaip labai Bažnyčia ją pamilo. Taigi, jei mūsų tikėjimas išlieka nepakitęs, kam reikėtų trinti jo raišką keičiant sakinio konstrukciją? Žinoma, viename trumpame sakinyje viso mokymo apie Švenčiausiąją Trejybę, visų jo aspektų sutalpinti neįmanoma. Taigi jei kas nors, kaip kai kurie nūdienos liturgistai, norėtų malda pagerbti ir išpažinti ne tiek Asmenų lygybę, kiek, pavyzdžiui, jų tarpusavio ryšį ir mūsų kelią jų link – labai gerai, lai meldžiasi: „Garbė Tėvui per Sūnų Šventojoje Dvasioje.“ Alternatyvi formulė vartojama visiškai pagrįstai, tačiau iškraipyti ankstesnę formulę pagrindo nėra.

Antiintelektualizmas

Vienas iš pirmųjų pamokymų, kuriuos paprastai dvasios tėvas duoda klierikams – studijuoti dogmatiką klūpant ant kelių. Ir labai dažnai tylią klierikų reakciją į šį patarimą būtų galima išreikšti taip: „Kalbėk sau sveikas, o aš darysiu kaip tinkamas.“ Kokį ryšį meduolis turi su malūnu, o dogmatika – su malda? Malda būna tada, kai mes savo grupėje išgyvename šventą entuziazmą, o dogmatika – kai kalu formuluotes egzaminui. Eventualiai, kad nebūtų nuobodu, galima sumąstyti ką nors naujo… Galiausiai, kai egzaminai bus išlaikyti, teologija bus padėta ant lentynos, maldos praktika – redukuota iki privalomo minimumo, o gyvenime ims dominuoti veikla. Vėliau, prabėgus metams, ne kartą pasirodo, kad uoliai besidarbuodamas dėl Dievo kunigas Jį kažkur pametė…

Visa problemos esmė tokia: ar žmogus, kad ir priklausantis dvasiniam luomui, širdies gelmėje Dievą traktuoja kaip temą, ar kaip asmenį? Nes jei kaip temą, tai tema valdoma; o jei kaip asmenį, tai Asmens klausoma, o ne vien apie jį ar netgi jam kalbama. Praktikoje gali labai gerai koegzistuoti Dievo kaip temos traktavimas auditorijoje ir kaip maldingos šilumos šaltinio – maldoje, tačiau tokiu atveju tiktai nuolatos sukamės apie savo „aš“, kuris arba kuria teorijas (kartais – ambicingas teorijas), arba stengiasi kažką išgyventi, ką nors savo paties malonumo dėlei patirti. Eventualiai galima mėginti ir „įsiklausyti“ į Dievo Žodį, siekiant iš jo gauti mums kaip tik reikalingų nuorodų. Apie ką gi kita galėtų kalbėti Dievas, jei ne apie tai, kas man šią akimirką rūpi?

O Dievas mums kalba visų pirma apie save. Pasaulyje nėra svarbesnės ir didesnės temos. Chasidai pasakoja, kad vienas garsus cadikas turėjo mažą anūkėlį, kuris sykį žaidė su savo draugu slėpynių. Susirado puikią slėptuvę, pasislėpė ir laukia, kol draugas ateis ir ims slampinėti aplinkui su beviltiška veido išraiška. Bet draugas neatėjo labai ilgai, tad mažylis išlindo iš slėptuvės ir pamatė, kad anam pabodo ir jis nuėjo žaisti kur kitur. Apsiverkęs anūkėlis nubėgo pas senelį: „Seneli, seneli, aš slepiuosi, o jis manęs nenori ieškoti!“ „Na, – atsiliepė senelis, – bent jau esi geroje draugijoje.“ Viešpats Dievas taip pat sako: „Aš slepiuosi, o jie manęs nenori ieškoti.“ Tačiau atrodo, kad Viešpats Dievas galėtų pasakyti netgi taip: „Aš apsireiškiu, o jie nenori žiūrėti, anei klausyti.“ Dogmatiką jau išlaikė… Betgi dogma nėra kokia nors akademinė teorija ar formuluotės, kurias reikia pasakyti ir pamiršti, o džiugios nuostabos vertas vertimas į žmonių kalbą to, ką Dievas pats apie save apreiškia Kristuje. Naujojo Testamento apreiškimo centras, tiesa apie Švenčiausiąją Trejybę, yra ne vien teologijos, bet ir viso maldos gyvenimo, mūsų santykio su Dievu gyvybės pagrindas.

EPA nuotrauka

Tačiau kad įvertintume teologiją, kad suprastume dogmatikos vertę, reikia šiek tiek pasukti galvą, o tai labai nemadinga. Kone kas antras pamokslininkas vienaip ar kitaip skelbia, kad protas maldos gyvenimui nepravartus (…). Čia nieko naujo, tas antiintelektualizmas siekia Apšvietos laikus ir yra – paradoksalu – šios epochos paveldas. Anuometinis mąstymas rėmėsi viena terminologine klaida, susijusia su žodžio „protas“ reikšme, ir būtent ši klaida mūsų sąmonėje vis dar atlieka atgailą.

Apšvietos žmonės pamiršo, kad protas yra žmogiškojo pažinimo galia, turinti rinkti ir sisteminti gaunamą informaciją (taigi tiesiog įrankis), ir pradėjo laikyti protą tarsi išoriniu žinojimo šaltiniu, tarsi teiginių rinkiniu, kurį žmogus privalo priimti. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad skirtumas menkas, nereikšmingas, tačiau pažvelkime į pasekmes. Jei protą traktuojame kaip žmogiškojo pažinimo galią, iškart matyti, kad mūsų pažinimo sritis priklauso nuo to, iš kur imame duomenis, kuriuos protas turi absorbuoti ir susisteminti daugmaž taip, kaip šiandien kompiuteris „žino“ tik tai, kas jam bus instaliuota ar įrašyta. Kalbant apskritai, protas, kuriam pakaks duomenų, kurie gaunami vien iš žemiškųjų dalykų pažinimo (kad ir subtiliausio, siekiančio labiausiai komplikuotus mokslinius eksperimentus), žinos tik tai, kokias išvadas galima padaryti iš tokio pažinimo, nes nieko daugiau į jį neįrašyta, ir tai yra netikėjimas. Užtat protas, kuris šalia juslių teikiamų duomenų priims ir iš Apreiškimo plaukiančius duomenis, šalia gamtos pažinimo turės ir Dievo pažinimą – ir tai yra tikėjimas. Viena ir kita jame gali puikiai koegzistuoti – taip pat, kaip žemiškojo žinojimo ribose gali koegzistuoti humanitariniai ir techniniai dalykai, o fizikos dėsnių pažinimas nesikerta su literatūros ar istorijos išmanymu. Kitaip tariant, tiek tikėjimas, tiek ir netikėjimas yra dvi galimos proto nuostatos, ir jos priklauso nuo to, kiek ir kokių duomenų protas yra priėmęs. (Žodis „tikėjimas“, žinoma, taip pat gali reikšti malonę, kuri padeda mūsų protui priimti Apreiškimą; tačiau tai kita tikrovė, antgamtinis Dievo veikimas, o tokio veikimo rezultatas mumyse yra būtent „tikėjimas“ psichologine prasme, apie kurį čia ir kalbame.)

Tačiau Apšvietos epochos kūrėjai protą laikė nebe pažinimo įrankiu, o savarankišku jo šaltiniu, kitu, konkuruojančiu šaltiniu, o ne proto, priimančio Dievo Apreiškimą, pagrindu laikė tikėjimą, negana to, aprioriškai tvirtindami, kad vienas kitam prieštarauja. Jų manymu, jei ką nors „kalba tikėjimas“, tai būtinai prieštarauja protui, ir atvirkščiai; gi pats žmogus nėra tikėjimui įgalaus proto naudotojas, o kažkoks trečias šios dramos veikėjas, kuris turi pasirinkti, kuriuo iš dviejų patarėjų kliautis. Pagrįstumo čia maždaug tiek, kiek pasakyme, kad kompiuteris yra nepriklausomas pažinimo šaltinis. Ši klaida nebūtų buvusi įmanoma, jei Apšvietos žmonės būtų žinoję viduramžių logikų ir teologų veikalus, tačiau būtent tais veikalais jie šlykštėjosi, o žodis „scholastika“ jiems buvo tamsumo ir tuščiažodžiavimo sinonimas. Betgi be loginio mąstymo sunku aiškiai suformuluoti net kvailą sakinį, ką jau kalbėti apie protingą.

Deja, būtent tokia nuostata ir tokia klaida buvo kalama į galvas – dargi labai sėkmingai – daugeliui vėlesnių kartų. Veikiami tokio mokymo, žmonės, kurie manė, kad gyvenime be proto neišsivers, automatiškai nutoldavo nuo krikščionybės – nes žinojo, kad tikėjimas priešingas protui. Savo ruožtu žmonės, kurie norėjo likti krikščionimis ir leidosi įtikinami, kad tikėjimas prieštarauja mokslui, nusprendė tokioje situacijoje rinktis tikėjimą ir atmesti protą.

Ir iki šiol, nepaisant enciklikos Fides et ratio, ta klaida Bažnyčioje vis dar atlieka atgailą, ypač per pamokslus. XIX amžiaus pabaigoje vieno vienuolyno nuodėmklausys vienuolėms sakydavo: „Pavožkite protą po kibiru, o ant viršaus padėkite tikėjimą (…)“ Esmė čia ne tai, kad jis pats kuo akivaizdžiausiai parodė savo potvarkių priešingumą protui, bet tai, kad jeigu seserys tikrai pavožtų protą po kibiru, jos jau neturėtų kuo suvokti nuodėmklausio nurodymų ir negalėtų jų įvykdyti. Žmogus, kuris mąstymą naudoja tam, kad mąstymą pasmerktų, yra kaip tas, kuris kompiuteriu rašo, jog kompiuterius reikia išmesti.

Jonas Paulius II pasirašo encikliką „Fides et Ratio“. EPA nuotrauka

Taigi ir racionalizmas, kuris atmeta „tikėjimą“ ir renkasi „protą“, ir fideizmas, kuris atmeta „protą“ ir renkasi „tikėjimą“, yra vienodai lygūs savo įsitikinimo apie tarpusavio priešiškumą rezultatais (arba Apšvietos klaidų pėdsakais). Tarp Apšvietos mentaliteto tebesilaikančių pamokslininkų labai gerai matyti vienas dėsningumas. Kuo įnirtingiau jie atmeta protą, tuo lengviau ir dažniau įpuola į klaidas, į mokymus, nesuderinamus su Bažnyčios teologija, į gryną fantaziją. Na, ir tuomet, žinoma, juolab turi smerkti protą, idant apgintų savo pozicijas.

Klaidingi mokymai

Jau užsiminiau apie tai, kad būtų neįmanoma kritika reaguoti į kiekvieną kvailystę, kurią pasitaiko išgirsti. Jeigu, tarkime, pamokslininkas (tai pavyzdžiai iš mūsų koplyčios) supainioja Erodą Agripą su Erodu Antipu arba pateikia karaliaus Hezekijo maldą kaip atgailos maldos pavyzdį (nors jis, priešingai, vardijo Dievui savo nuopelnus), arba cituoja Evangelijos pagal Joną prologą tvirtindamas, kad tai Apokalipsė – žinoma, galima nesijaudinti. Kiek blogiau, kai girdėti – ir netgi iš kunigo profesoriaus lūpų – štai toks teologijos žiedelis: „Tėvas prieš amžius sukūrė (!) Sūnų ir pažadėjo jam džiaugsmą, tačiau negalėjo šio pažado ištesėti (!), nes tuo tarpu (!) kilo angelų maištas, ir todėl Kristus, užuot džiaugęsis, turėjo priimti kryžių…“ Čia jau klaidų, ir didelių, yra Baisiai Per Daug, tačiau imtis intervencijos nieku būdu nebuvo įmanoma – mat pamokslininkas jau pažinties pradžioje įspėjo mus, kad nuo vaikystės yra labai jautrus bet kokiai kritikai ir baisiai ją išgyvena. Kitaip tariant, nepriims nieko kita, išskyrus visišką pritarimą sau ir savo (beje, gausioms) keistenybėms. Puikus burnos kamštis.

Prisimenu ir vieną jėzuitą, kuris maždaug prieš trisdešimt metų buvo labai populiarus tarp jaunimo ir vedė Biblijos mokymus. Vadovaudamas mūsų rekolekcijoms, jis visą Šventąjį Raštą sudalijo į gabalėlius taip, kad kiekvieną Naujojo Testamento skyrių atitiko koks nors Senojo fragmentas. Jiedu turėjo vienas kitą paaiškinti, tačiau tas padalijimas buvo visiškai mechaniškas – paeiliui, kaip išpuola, tad reikėjo labai smarkiai pritempti, kad viskas viskam tiktų. Jam tiko: braižė nepabaigiamus grafikus ir lenteles, ir iš to kilo aiški išvada, kad tik tokiu būdu iki galo pasieksime Šventajame Rašte paslėptą prasmę. Taigi reikėjo patikėti, kad Šventoji Dvasia, kaip Biblijos autorė, taip pasinaudojo visa šventojo teksto raida ir taip ją pakreipė, kad būtent to pranašo knygą atitiktų tas – ir joks kitas – Šv. Pauliaus skyrius; po to Šventoji Dvasia palaukė dvidešimt amžių ir tatai apreiškė anam jėzuitui.

Kadangi visa tai atsidavė bent jau keistenybe, o gal ir gryna gnoze, nemažai vyresnių seserų nėjo pas jį išpažinties; teko kviesti mūsų įprastinį nuodėmklausį. Tas susilaikymas neatskleidžiant savo sielos pamokslininkui, kuris savo pamokymais atstumia nuo savęs klausytojas, yra vienintelė man žinoma kolektyvinio protesto moterų vienuolyne forma. Tai niekada nebūna organizuojama: tiesiog tam tikra dalis seserų, kiekviena apsispręsdama savarankiškai, laikosi atstu. Jei pamokslininkas labai pasitiki savimi, baigiamojoje konferencijoje kartais tai gali išprovokuoti kokią nors užuominą apie šėtono įtaką vienuolių bendruomenei. Jeigu yra nuolankus, paprasčiausiai pripažįsta, kad nesusikalbėjo, ir ką gi.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pamenu vieną salezietį, šiaip jau didelio pamaldumo žmogų, kuris jau nuo pat pirmosios konferencijos matė, kad nesiseka; kalbėjo negirdėtai jausmingai, šaukdamas ir intensyviai gestikuliuodamas, o mes žiūrėjome kaip į vaidinimą. Buvo tai daugiau nei prieš keturiasdešimt metų, tuomet dar į vienuolynus nebuvo įstojęs jaunimas, maldos grupėse mokytas ne vien emocinio maldingumo, bet ir dirbtinai jį palaikyti, kai šis gęsta. Galiausiai klauzūroje jausmai greitai sudega…

***

Asile, vėl sėdiesi ant savo arkliuko.

Balaamai, lai taip būna, argi ne gražus vaizdelis – asilė ant arkliuko? Na, gerai, gerai, jau nulipu.

***

Klaidų ar keistenybių būva vienkartinių, tačiau esama ir tokių, kurios kas kartą grįžta, ir girdėti jos iš daugelio pamokslininkų. Kai kurios kartojasi ypač dažnai, ir dėl jų dabar noriu pareikšti protestą.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.