Balaamo asilė. Apeliacija į dvasinius ponus (VI)

Tęsiame pažintį su sesers Małgorzatos Borkowskos OSB knygele „Balaamo asilė. Apeliacija į dvasinius ponus“, kurią 2018 m. išleido Tynieco benediktinai. Tekstą vertė Liudas Jovaiša. Taip pat skaitykite I, II, III, IV ir V dalis.

Apie marijinį įšventinimą į paslaptis

Jau iš kelių pamokslininkų girdėjau sugestiją, kad Marija yra kažkas daugiau negu žmogus. Preciziško apibrėžimo, aišku, niekas nepateikia, tik neaiškiai suponuoja, kad Ji yra kažkas didelio nepriklausomai nuo savo motinystės – jei ne pati Šventoji Dvasia (įsikūnijusi), tai tam tikra Jos emanacija; arba Šventoji Dvasia yra vadinama Tėvo Dvasia, Jėzaus Dvasia, Marijos Dvasia, tarsi visais trimis atvejais esmė būtų ta pati, taip suponuojant Marijos, tarsi ketvirtojo Švenčiausiosios Trejybės asmens, preegzistenciją. Sykį tai buvo suformuluota šitaip: Ji yra tarsi Šventosios Dvasios įsikūnijimas, ir jau neabejotinai – Jos reprezentacija, nes juk „nekaltasis prasidėjimas“ – tai Šventoji Dvasia, o Ji būtent taip prisistatė šv. Bernadetai.

Kad ir ką reikštų terminai įsikūnijimas ir reprezentacija lūpose žmogaus, kuris taip pat sugeba pasakyti, kad per Ievos nuodėmę šėtonas įsikūnijo į pasaulį (tat panašu į neatsakingą žongliravimą teologijos terminais), aišku viena: kalbantieji suvokia, kad tai, ką kalba, yra ne Bažnyčios mokymas, o, jų įsitikinimu, įšventintųjų į paslaptis, kuriems jie priklauso, žinojimas.

Vienas, ėmęs svarstyti, kokia Marijos vieta Švenčiausiosios Trejybės vidiniuose tarpusavio santykiuose, staiga sustojo, nes, sako, tatai kontempliuosime rojuje, o dabar įtarūs teologai šaukia apie ereziją; todėl ir šv. Maksimilijonas [Kolbė] turėjo savo marijines intuicijas kišti į stalčių, kitaip nebūtų buvęs paskelbtas šventuoju, ir t. t. Tai visada pateikiama paslapties, atskleidžiamos tiems „geresniems“ tikintiesiems, tačiau nežinomos Bažnyčios magisteriumui pavidalu; ir visada šiame kontekste „teologai“ yra žmonės, kuriems tikro tikėjimo, įšventinimo į paslaptis ir Dievo dvasios kuo akivaizdžiausiai stinga.

Kam juos Bažnyčia tokiu atveju laiko, pamokslininkas nepaaiškina. Įsitikinimas, kad priklausai kokiai nors įšventintųjų į paslaptis grupei, žmogiškai tuštybei gali būti labai viliojamas, tad sunku stebėtis, kad tokių pamokslininkų įtaka didelė. Pažinojau jaunas vienuoles, kurios degančiomis akimis klausėsi ir įsirašinėjo, kai tik kas nors joms skelbė savo privačias teorijas, bet niekad nemačiau, kad tokį pat entuziazmą rodytų tikroms ir Bažnyčios patvirtintoms tikėjimo tiesoms, kurias galima rasti katekizme.

Verta pastebėti – tai, beje, pasitaiko ne vien per pamokslus, bet ir literatūroje – ir tokį metodinį absurdą. Šventojo Rašto ir tradicijos mokymas pajungiamas savališkoms interpretacijoms ir reinterpretacijoms, iš terminų ir formuluočių atimant jų nekintamą prasmę, iki iš to mokymo lieka tiek, kiek tinka kalbėtojo teorijai; užtat formuluotės, kylančios iš privačių apreiškimų, traktuojamos kaip absoliučios tiesos, kiekviename žodyje ieškant visiškai neįžvelgiamo prasmės gylio ir nė vieno žodžio nėmaž nepakeičiant; jeigu iš to kylančios išvados prieštarauja Bažnyčios mokymui – tuo blogiau Bažnyčios mokymui. Tokio metodo seminarijoje turbūt nemokė… ir nieko nuostabaus, kad tie, kurie praktikuoja tokį metodą, su tokia panieka atsiliepia apie oficialiąją teologiją. Turi gi kažkaip pasiteisinti.

Vienas tokio metodo pavyzdys. Viena mistikė, regis, turėjo apreiškimą, kurio metu patyrė, kad tarp mūsų ir Dievo dangaus dar egzistuoja tarpinis dangus, kuriame gyvena demonai, tad per juos prasimuša ne visos maldos. Mūsų pamokslininkas taip paaiškino faktą, kad Šventajame Rašte dangus yra dažnai (anot jo – visada) įvardijamas daugiskaita – „dangūs“: vadinasi, tų dangų yra daugiau nei vienas. Taigi tos mistikės žodžiuose įžvelgė netgi biblinį pagrindą… ir visu tuo parėmė ilgą teoriją apie tai, kaip reikia melstis, idant malda prasimuštų per tą šėtono sferą, nes kitu atveju Dievas aiškiai galėtų jos nepastebėti. Ir vėl: žinojimas įšventintiesiems į paslaptis. Trumpai tariant, pasirodė, kad tai turi būti viso kūno malda – kažkokie iš tikrųjų neįtikėtini šuoliukai, kurių, laimė, mums neparodė. Apskritai tas pamokslininkas, jaunas salezietis, dvasinį pasaulį įsivaizduoja labai erdviškai: pavyzdžiui, ilgai mums dėstė, kurioje altoriaus pusėje Eucharistijos metu stovi joje dvasiškai dalyvaujantys šventieji. Kai girdi tokius dalykus, sunku savęs neklausti: ar jis iš tiesų tuo tiki, ar tikrina, kuo mes pajėgiame patikėti?

Kitas pavyzdys, šįkart paimtas ne iš pamokslo, o iš vieno jėzuito knygos, kurią leidykla atsiuntė man recenzuoti. Autorius laikė Šventąjį Raštą tokiu menkai patikimu pranešimu, jog sugebėjo tvirtinti, pavyzdžiui, kad jokio Apreiškimo nebuvo; tiesiog Marija pastebėjo esanti nėščia ir labai nusistebėjo… Na, iš tikrųjų! Tačiau visokias vizionierių formuluotes, kurių atžvilgiu Bažnyčia geriausiu atveju pripažįsta, kad jose nematyti šiurkščių klaidų, jis traktavo su tokiu tikėjimu ir taip pažodžiui, tarsi tai būtų dogminės ištarmės, kurių kiekviename žodyje glūdi preciziškos teologinės minties gelmė ir kurios absoliučiai negali būti kvestionuojamos, praleidžiamos arba keičiamos.

Apskritai mūsų epocha pasižymi savitu, gana šizofrenišku stebuklo-fobijos ir stebuklo-latrijos jungimo būdu: fobija taikoma bibliniams stebuklams, kuriuos arba stengiamasi visokiais būdais „paaiškinti“, arba padėti prie pasakų, kad ir kaip mokslingai tos pasakos būtų įvardijamos; užtat latrija rezervuojama nuosavam stebuklų kūrimui.

Tai anaiptol ne perdėjimas; pati girdėjau, ir visai ne užsienyje, pamokslą, kuriame kunigas „paaiškino“ stebuklingą duonos padauginimą taip: Kristus paskatino klausytojus įsisąmoninti būtinybę pasidalyti su kitais tuo, ką buvo atsinešę, šit visiems ir pakako. Įdomiausia, kad pasitaiko pavyzdžių, kai abi šios nuostatos jungiasi toje pačioje psichikoje, ir tuomet turime kunigą, kuris, viena vertus, iš sakyklos ir raštu perdarinėja biblinius stebuklus į mašalachus, hagadas ir maždaug tokio tipo „tiesas“, kurios neįtikintų jokiame nuovokos nepraradusiame teisme; antra vertus, uoliai dalyvauja grupiniuose rankų uždėjimuose, išgydymo pamaldose, kalbėjimuose kalbomis ir pan.

Pasirodo, kad jam stebuklas neturi teisės egzistuoti naujoviškai suvokiamame bibliniame Apreiškime, tačiau naujoviško charizminio maldingumo atveju yra visiškai savo vietoje. Kristui nevalia daryti stebuklų, o pamokslininkui – valia, ir ne jo kaltė, jei jam kažkodėl nepavyksta. Nė vienas iš stebuklingumo skelbėjų pas mus kažkaip ligi šiol dar stebuklo nepadarė. Bet baisių nuostolių pridarė ne vienas.

Apie tikėjimą kerais

Kadangi apsėdimas gali būti kilęs iš kieno nors prakeikimo (pakanka, kad močiutė mums kitados pasakė: „Eik po velnių!“), taigi tuo atveju, jei pasijustume praradusios viltį arba nusiminusios, rekolekcijų vedėjas (jaunas salezietis) pataria mums neklausti, kas mus prakeikė, tik sukalbėti specialų egzorcizmą, kuriame yra žodžiai „…Dievo vaiko autoritetu išlaisvinu tave nuo bet kokio prakeikimo…“

Nenorėjau tikėti savo ausimis, bet iš tiesų taip kalbėjo. Ir dar daug kitų panašių dalykų. Vieną dieną vietoj konferencijos vyko pusantros valandos trukusios „išlaisvinimo“ pamaldos. Pradžioje buvo pasakyta, kad dėl šių maldų mums gali skaudėti galvą arba skrandį, ir tai normalu, taip tiesiog reiškiasi mūsų demonas prieš jį išvarant. (Kiek girdėjau, niekam nieko neskaudėjo.)

Tas pamaldas sudarė keisti egzorcizmai (surišame visas dvasias, tokias ir tokias, ore, atmosferoje, po žeme… Prieš visokius kerus, visokius nužiūrėjimus, visokius prakeikimus… […]); ir buvo ten ilgi sąrašai kuo keisčiausių maginių praktikų, kurių reikėjo iš eilės atsižadėti, tiek savo, tiek ir savo protėvių vardu, nes, o ką, jeigu kuris nors iš jų ką nors tokio padarė. Idėja buvo tokia: atlikti kolektyvinį mūsų genealogijos apvalymą, kurio mūsų protėviai anapus iki šiol laukė, ir padaryti tai Kristaus Kryžiaus jėga – tik nebuvo paaiškinta, kodėl ta jėga neveikė iki šiol, o laukė šio egzorcizmo. Nuvargęs, bet laimingas pamokslininkas liepė mums tikėti, kad šit tatai ir įvyko… bet rytojaus dieną sutrumpintai tai pakartojo iš naujo ir paaukojo šv. Mišias šio apsivalymo intencija – taigi nežinia, ar jau įvyko vakar, ar tik šiandien; bet liepė tikėti…

Nežinau, kiek kartų atgalios turėčiau siekti savo genealogijoje, idant aptikčiau joje ką nors, kas tikėjo kerais; o kas iš to dabar, kas gi juos praktikuotų? Galbūt mūsų pamokslininkas kilęs iš tokios aplinkos, kurioje tas tikėjimas iki šiol nenuslopęs ir tatai pripažįstama normaliu dalyku? Tačiau klausiu: taigi kas galų gale valdo pasaulį? Jeigu prakeikimas, kad ir juokais ištartas, turėtų tokią galią, kad vien iš žodžių garso šėtonas įgytų valdžią kitam žmogui, beliktų patikėti ir mosavimo stebuklų lazdelėmis veiksmingumu, ir sutikti, kad Dievas, tiesa, sukūrė gamtos dėsnius ir moralės dėsnius, tačiau įvykių tėkmę paliko magijos dėsniams.

Vis dėlto dauguma nuolatinių pamokslininkų klaidų priklauso ne dogmatikos, o asketikos sričiai; dažniausiai jos susijusios su dvasiniu vystymusi, laiko tėkme ir jausmų vaidmens reikšme maldos gyvenime.

Apie dvasinį vystymąsi

Daugelis pamokslininkų, kaip atrodo, visiškai nemato dvasinio vystymosi poreikio ir vien ištisai ragina mus grįžti prie pirmykščio, naujokyno uolumo – pavyzdžiui, kad atnaujindamos įžadus duotume juos taip kaip pirmą kartą (aiškiai manydamas, kad dėl entuziazmo juos pirmąsyk davėme idealiu būdu).

Taigi klausiu: ir tik tiek? Duodamas pirmuosius įžadus, dar ir amžinuosius, žmogus iš tiesų entuziazmo turi tiek, kad nors vilkiku vežk, tačiau tai jauno šuniuko entuziazmas, dar be patirties. Šiokių tokių sunkumų palaižyta, šis tas iš jų dar miglotai numanoma, ir tai viskas.

Po kelių dešimčių metų, atnaujindamas įžadus, dar kartą Dievui sakydamas TAIP, žmogus tai jau taria visiškai kitaip. Už nugaros jau ištisi savo silpnumo patirties metai, taip pat ir tie „sunkumai“, kitados suvokti labai bendrai, o dabar išversti į labai skausmingą išorinį ir vidinį konkretumą, apie kurį pradžioje visai nė nenujausta. Tai jau visai kitoks TAIP; ar vertingesnis, žino tik pats Dievas, tačiau iš tikrųjų ne toks jausmingas, valingesnis, gilesnis. Entuziazmo, išgyvenimo gali būti mažiau, tačiau galbūt vienas iš tų dalykų, kurių mus išmoko bėgantys metai, yra principas, kad Dievą reikia ne išgyventi, o garbinti. Išgyvenama kas nors [daiktas, dalykas], garbinamas Kas nors [asmuo].

Viščiukas negali trisdešimt metų kiūtoti po lukštu, nors būtent ten jis ir būtų pats laimingiausias. Koks nors vystymasis turi vykti. Žinoma, tai rizikinga, nes vystytis galima gilėjimo arba plokštėjimo linkme, tačiau gal neturėtume manyti, kad vystymasis turi būti plokštėjimas ir kad reikia bet kokia kaina laikytis pirmykščio nusiteikimo, pirmykštės nuotaikos. Jei dabar būčiau naujokė, nenorėčiau, kad man sakytų, jog būtent dabar esu idealaus nusiteikimo būklės, o viso likusio gyvenimo prasmė bus išsilaikyti tame pačiame lygyje… Tai gali duoti malonų pojūtį nuosavos dorybės… netgi pranašumo prieš vyresnes seseris, kurios jau tiek metų leidžiasi žemyn… bet kam tokiu atveju toliau gyventi, jei turi būti kuo toliau, tuo blogiau?

Visa tai susiję su mūsų supratimu apie vystymąsi ir apie senatvę apskritai. Vienas populiarus radijo pamokslininkas andai švystelėjo į pasaulį tokią frazę: Esi blogesnis, nes esi senesnis ir protingesnis! Taip pat labai populiarus tekstas, kurį sudaro paralelių seka ir kuris prasideda maždaug taip: Esi toks senas kaip tavo neviltis, ir toks jaunas kaip tavo viltis…

Šiuo atveju senatvė yra visokio blogio ir galutinio nuopuolio sinonimas, žmogus privalo jai nepasiduoti ir per jėgą versti save „jaunu“, o kai tai jau neįmanoma, sau bent tai įsikalbėti. Senatvė siejama tik su visu tuo, kas joje bloga, tarsi žmogaus vystymasis būtų užprogramuotas iš geresnio į blogesnį ir tarsi reikėtų tą vystymąsi sulaikyti, o jeigu iš tiesų sulaikyti nepavyksta – bent jau apsimesti, kad sulaikyta, nes priešingu atveju – gėda. Taigi žmonės nusiminę ir apsimeta (socialistinėje mokykloje mus mokė dainuoti: „netgi senis yra jaunas…“), o tokiu būdu ir praranda jaunystę (nes vis vien turi prarasti), ir senatvės vaisių surinkti negali, nes jų nenori nė pamatyti.

***

– Asile, argi Viešpats Jėzus pats nepasakė: „Jeigu netapsite kaip vaikai…“?

– Kaipgi, pasakė. Bet jei tai reikėtų suprasti taip, kaip tu, Balaamai, mokai, reikėtų pripažinti, kad tikriausias kelias į išganymą yra susirgti Alzheimerio liga.

***

O juk Šventasis Raštas būtent senatvę pateikia kaip didelę malonę – žinoma, brandžią ir išmintingą senatvę; ir sako, priešingai nei ana daina, kad netgi jaunuolis gali būti senoliu, jei pirma laiko tapo išmintingas. Aš visai nenoriu būti jauna, aš norėčiau būti gražiai sena. Juk Dievas suplanavo žmogaus vystymąsi nuo jaunystės į senatvę, o ne atvirkščiai, ir tas šiandienis žavėjimasis jaunyste (nesvarbu, fizine ar dvasine) man trupučiuką atsiduoda Dievo tvarkos apvertimu, o kartu mėginimu apgręžti Vyslą lazdele.

Nes kalbame apie vystymąsi, apie augimą patirtimi, išmintimi, švelnumu etc., etc., o ne apie embrioninės būklės, kaip vienintelės vertingos, įtvirtinimą visam gyvenimui. Galbūt visa paslaptis yra ta, kad mokomės priimti Dievo planą; to mokantis nerimastinga ir kvaila jaunystė kartais padeda, tačiau labai dažnai kliudo ir yra viso labo persirgtina vaikiška liga. Labai seniai, dar būdama jauna mergina, skaičiau prancūzų vyskupo Paulio Richaud knygą apie senatvę. Ji man padarė milžinišką įspūdį. Jos skyriai vadinosi maždaug taip: Viešpats moko… Viešpats apvalo…, o galiausiai – Viešpats šaukia.