2021 12 18

Małgorzata Borkowska OSB

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Balaamo asilė. Apeliacija į dvasinius ponus (VII)

Sesuo Małgorzata Borkowska OSB. „YouTube“ vaizdo medžiagos kadras

Šiuo tekstu baigiame pažintį su sesers Małgorzatos Borkowskos OSB knygele „Balaamo asilė. Apeliacija į dvasinius ponus“, kurią 2018 m. išleido Tynieco benediktinai. Tekstą vertė Liudas Jovaiša. Taip pat skaitykite III, III, IV, V ir VI dalis.

Apie šiandienį pasaulį

Praktiškai nebūna pamokslo, per kurį neišgirstum, kad šiandieniame pasaulyje… tas ar anas – žinoma, visada blogai. Skundimasis šiandieniu pasauliu, kuris kontrastuoja su senuoju, kuris buvo geresnis, akivaizdu, yra toks senas kaip pati žmonija. Romėnai tikėjo, kad pasaulio egzistavimo pradžioje buvo aukso amžius, o po jo – vis blogesni: sidabrinis, geležinis ir t. t., žodžiu, nuolatinis ir neišvengiamas degradavimas. Tiesa, Viešpaties Išminčius klausimą, kodėl šiandieniai laikai blogesni už senuosius?, vadina kvailu, tačiau jo balsas kažkaip liko – ir tebelieka – neišgirstas. Iš dalies dėl to, kad žmogus linkęs skųstis, o iš dalies dėl to, kad noriai aukština savo vaikystės laikus, nes tada buvo laimingas, o pasaulis jam atrodė paprastesnis ir suprantamesnis nei suaugusiame amžiuje – vienaip ar kitaip, kone kiekvienas žmogus yra įsitikinęs, kad viskas eina šuniui ant uodegos. Ir praktiškai nėra pamokslininko, kuris pats savęs paklaustų, ar kartais tai, kuo jis konkrečiai skundžiasi šiame pamoksle, iš tiesų yra šių laikų produktas, ar ne. Skundimasis ir jam pačiam tinka, ir klausytojams patinka. Skųstis madinga – ir buvo madinga nuo išvarymo iš rojaus laikų; ir ne pamokslininkui tą madą pakeisti.

EPA nuotrauka

Taigi rezultatas toks: sužinome, kad ateizmas išgalvotas tik šiais laikais, nesgi „seniau“ visi buvo tikintys; tik šiais laikais išgalvotos, tik kartais kitais vardais vadinamos visos septynios didžiosios nuodėmės, ir taip toliau. Tik pavadink rajumą vartotojiškumu, ir jis jau atrodys esąs šių laikų prasimanymas, nes juk „seniau“ visi buvo linkę aukoti ir tenkintis mažu…

***

– Asile, kalbi nesąmones. Juk niekas tokių kvailysčių nekalba!

– Balaamai, kada nors įsirašyk savo pamokslą ir po to perklausyk.

***

Antai girdėjau pamokslininką, kuris, kalbėdamas apie XVII amžiaus Japonijos kankinius, priešpriešino juos „šiandieniam žmogui“, kuris, kaip žinoma, tinkamas tik vartojimui, o tikėjimui ir didvyriškumui – jau ne. Tarsi XVII amžiuje būtų gyvenę vien didvyriai, o nebūtų buvę egoistų, žiaurių smurtininkų ir apskritai nusidėjėlių. O geriausia tai, kad tas pats kunigas kur nors kitur, įpuolęs į kitą schemą, yra pasiruošęs kalbėti apie mūsų laikus kaip apie kankinių amžių; bet tai yra būtent kita schema, kai norima parodyti „mus“, arba tą gerąją žmonijos dalį, kaip „anų“ pusės, arba blogosios dalies, persekiojimo aukas. O kad viena schema visiškai prieštarauja kitai, jam dar į galvą neatėjo.

Žmonės – o tokių yra legionai – kurie su ilgesiu kalba apie tai, kas buvo „seniau“, apskritai netgi negalėtų atsakyti į klausimą, kada konkrečiai taip buvo: jų močiutės jaunystės laikais, auksiniame Kochanowskio [lenkų renesanso poetas Janas Kochanowskis, 1530–1584] amžiuje ar karaliaus Žirnio laikais? Labiausiai tikėtinas pastarasis variantas, nesgi tas senas geras pasaulis – tai pasaka, mitas, saviapgaulė.

Yra toks Chestertono apsakymas, kuriame šėtonas, apsimetęs profesoriumi, skelbia apie paskaitą, kurios metu žada pristatyti visiškai naują, ką tik išgalvotą nuodėmę; žinoma, paskaita neįvyksta – ir negali įvykti, nes negali būti naujos nuodėmės, kol Dievas pirma neapreikš kokio nors naujo įstatymo, kurį ta nuodėmė laužytų. O senos nuodėmės, laužančios amžinus įstatymus, yra vis tos pačios; keistis gali tiktai įrankiai. Manau, kad skundimasis „šiandieniu pasauliu“ paprasčiausiai yra įrodymas to, jog nerandame sau vietos mus supančioje tikrovėje. Betgi tai tikrovė, kurioje Dievas mus įkurdino ir davė mums joje įvykdyti kažkokią užduotį. Ir, ko gero, ta užduotis yra ne lamentavimas. Taip pat ir iš sakyklos.

Apie būtinybę daryti stebuklus

Sykį vienas pamokslininkas ragino mus melsti mirusiųjų prikėlimo dovanos. Norėjau jam pasakyti, kad nueitų į kapines, jos netoli, ir, prieš liepdamas mums, pirma pasipraktikuotų pats. Tačiau, jo nuomone, stebuklų darymas turi būti „tikėjimo širdimi“, kitokio nei tikėjimas intelektu, padarinys. Kitaip tariant, jei kas nors nedaro stebuklų, tai, aišku, dar nepakankamai stengėsi tobulinti būtent šią tikėjimo rūšį. Lai dar įtempia visas jėgas… Ir tokiu būdu žmonėms įkalbama, kad stebuklus daryti reikia, ir kad tai daroma savo pastangomis. Žmonėms duodami skaityti vien pasakojimai apie stebuklus ir privačius apreiškimus, idant jie pradėtų diena iš dienos tikėtis tokių dalykų ir savo gyvenime. O kadangi taip nenutinka, akivaizdu, jog kas nors yra prasikaltęs. Klausytojai, žinoma! Auga kaltės jausmas, frustracija ir emocinė įtampa. Jei tai trunka metai iš metų, galima prieiti ir iki nervų ligos.

Betgi dar gerai, jei tokius mokymus skelbiantis dvasingumo meistras daro tai vien iš įsitikinimo. Nes būna ir taip, kad, augindamas savo sukeltą įtampą, jis įgyja valdžią klausytojoms ir tampa tarsi kokios nors sektos guru. Deja, nuo amžių ne vienas kunigas laikė moterų vienuolynus kunigaikštystėmis be valdovo, kurios tik ir laukia, kol jis ims joms vadovauti. Jeigu taip traktuojamos vienuolės pasipriešindavo neprašytam užkariautojui, galėjo pelnyti tokią nuomonę, kokią XVII a. pradžioje apie Kulmo benediktines skelbė vienas jėzuitas, sakydamas: „Kietos kaktos tų mergelių.“ Tuo pačiu metu bernardinai įsivedė principą, kad, siekiant išlaikyti ramybę dėl seserų reikalo, nė vienas iš vyrų vienuolių neturi teisės be provincijolo leidimo netgi įeiti į seserų pokalbių kambarį – matyti, kad vienas su kitu varžėsi dėl šios įtakos zonos.

Beje, pavyzdžiai neapsiriboja senais laikais; pati pamenu, kai tėvą Jeaną Leclerque‘ą, XX a. 8 dešimtmetyje lankiusį Lenkijos seserų bendruomenes, vienas prioras pusiau juokais įspėjo, kad nerengtų medžioklės svetimoje teritorijoje. Tai buvo, ko gero, vienintelis kartas mano gyvenime, kai trenkiau kumščiu į stalą. Ne tam ėjau į vienuolyną, kad gyvendama jame būčiau kieno nors teritorija, kieno nors įtakos sfera! Jokio žmogaus!

Apie jausmo vaidmenį vidiniame gyvenime

Vienas jaunas dominikonas mums kalbėjo, kad jaučiasi nepatenkintas, jei tą dieną melsdamasis nė karto neapsiverkia. Nuo kada gi ši emocinė šilumėlė turi būti Šventosios Dvasios buvimo ir veikimo ženklas? Geriausiu atveju tai gali būti mūsų spontaniškumo ženklas, tačiau tokiu atveju tai tik padeda ir toliau suktis apie savąjį „aš“. O be to: ar jis verkia, kai pats sau liepia, verkia, kai užsinori? Tokiu atveju nėra nė spontaniškumo, ir visai nežinau, ko vertos tos ašaros, išskyrus tai, kad jos sukelia mielą susijaudinimą, ir gali įsivaizduoti esąs šventasis Augustinas. Prisimena XVII a. dominikoniškas tekstas, kuriame patariama mąstymo pabaigoje išspausti kokį nors afektą…

Kitas pamokslininkas (deja, benediktinas, pamiršo Dykumos Tėvų pamokymus) šaukė: Norime tikėti, tačiau norime ir pajausti! Na, ir turėjome iš visų jėgų stengtis, kad pajaustume Dievo buvimą. O jei kam nors panorėjus tai nepavyksta, tą, matyt, velnias laiko nelaisvėje… Pajausti Dievo buvimą? Kuo, klausiu: kuo??? Juslėmis??? Kai kurie žmonės geba tam tikrą gyvenimo laikotarpį (paprastai ne iki pabaigos) panorėję sukelti savyje maldingų jausmų, tačiau tai tik savęs paties apgaudinėjimas ir sukimasis aplink save patį. Tikrą kontakto su Dievu išgyvenimą duoda tik Jis pats, ir tik tada, kai nori, o ne paisydamas kiekvieno mūsų pageidavimo.

***

Asile, vėl sėdiesi ant savo arkliuko.

Balaamai, jau nulipu. Tik dar priminsiu tai, ką apie vieną savo pažįstamą, kuri taip pat būtinai norėjo pajausti Dievo malonę, dainavo nepamirštamoji „Anakonda“, prof. Zofia Abramowiczówna [1906–1988; profesorė, lengvas eiles skelbusi „Anakondos“ slapyvardžiu; vertimas – pažodinis]:

O aš jai aiškinu, kad malonė – tai ne utėlė:

Nė nepajusi, kaip tavyje apsigyvens!

***

Privatūs žavėjimaisi

Kalbu apie temas, kurios kokiam nors pamokslininkui yra tokios svarbios, kad nesvarbu, kuo būtų pradėjęs, jis visados greitai nuvažiuoja prie savo pamiltos temos. Žinoma, ne visi tokias turi. Kartą ir kitą girdėjau pamokslininką, kuriam toksai žavėjimasis buvo kokia nors nauja biblinė arba teologinė teorija […]. Tačiau dažniausi žavėjimaisi, kuriuos daug sunkiau priimti, yra du: šėtonas ir lytiškumas.

Pamenu senuką, bene netgi nuo Liublino, kuris keletą metų čia, apylinkėse, atostogaudavo ir ištisomis savaitėmis pas mus aukodavo Mišias. Buvo galima neabejoti: kad ir kuo pradėtų, maždaug po ketvirčio valandos įvažiuos į temą, kurią vadino „berniukai ir mergaitės“, o tada mažiausiai kitą ketvirtį valandos degančiomis akimis, spjaudydamasis ir klapsėdamas dirbtiniu žandikauliu, spigiu balsu griaudės seksualinės moralės tema. Iš tiesų normalu, kad vienuolėms kalbantis pamokslininkas nesusimąsto, ar tema joms tinkama, ar ne; tačiau susižavėjęs pamokslininkas nesusimąsto ir apie tai, kaip seniai tą patį kalbėjo paskutinį kartą. Galiausiai mums taip nusibodo, kad paprašėme savo nuodėmklausio šnibžtelėti jam žodelį apie pamokslų tematikos įvairovę. Na, ir, matyt, iš tiesų šnibžtelėjo, nes pamokslininkas daugiau pas mus nepasirodė…

EPA nuotrauka

Sunku nekalbėti apie žavėjimąsi šėtonu, jeigu celebrantas (skaičiuojame rūpestingai) per pamokslą, trunkantį vos ne pusvalandį, pavadina šėtoną, beje, dažniausiai vadindamas jį „demonu“, bene trisdešimt kartų. Išeina vienas kartas per minutę. Jau vien tai verčia įtarti, jog kažkas čia ne taip, juoba kad Kristus buvo paminėtas vos tris kartus. Be to, kai tas pats pamokslininkas, jaunas salezietis, tiesiai pareiškia, kad egzorcizmai jam yra svarbesnis veikimo laukas nei sakramentai, kuriuos jis su panieka įvardija valdišku užsiėmimu, aiškiai matyti, kad akcento perkėlimas tragiškas. Gėris, Dievo malonė, kurią tas žmogus turi teisę dalyti, jam tapę ne tokie svarbūs kaip blogis, su kuriuo tariamai kovoja; sakau „tariamai“, nes jis su panieka atideda šalin svarbiausią ginklą. Dievas tampa svarbus tik kaip vėliava ir eventuali parama kampanijoje, kuri jam yra gyvenimo esmė ir tikslas. Kažkas čia ne taip!

Santykis su kitų konfesijų krikščionimis

Krikščionims nekatalikams mūsų pamokslininkai visada turi ne vien kritiškų, bet ir negeranoriškų žodžių. Tai nedažna tema Lenkijoje, kurioje kitatikių galima nepastebėti visą gyvenimą; tačiau jei jau pasitaiko, tai visada pajuokiamu tonu: Henrikas VIII ir jo žmonos, kai kurie labiausiai nevykę M. Lutherio pasisakymai. Žinoma: „anie“ neturi proto, bet neturi ir geros valios, nes jeigu turėtų, jau seniai būtų „pas mus“ atėję…

EPA nuotrauka

Tiems pamokslininkams prašosi pacituojamas vieno seno liuteronų pastoriaus, kuris ekumeniniame susitikime mums kalbėjo apie tai, kaip (dar prieš karą) perėmė savo pirmąją parapiją, pasakojimas. Buvo tai centrinėje Lenkijoje. Sekmadienį pasakė tokį aštrų antikatalikišką pamokslą, kokį tik sugebėjo, dar būdamas kupinas seminarijoje išeitų mokslų apie Reformaciją ir kartu suprasdamas, kad jo tikintieji gyvena katalikiškoje aplinkoje ir yra atsidūrę jos poveikio pavojuje. Vakare jį aplankė parapijos taryba, kuri liuteronų Bažnyčioje turi daug didesnį autoritetą nei pas mus. Jo paprašė daugiau nesakyti priešiškumą kurstančių pamokslų: jie esą įsitikinę liuteronai ir ketina toliau tokie būti, tačiau, gyvendami tarp katalikų, norį su jais gyventi taikoje, bičiulystėje ir tarpusavio pagarboje. Tai privertė jį susimąstyti ir nustatė kryptį visam gyvenimui.

Užtat pas mus susidaro įspūdis, jog kunigai bijo pripažinti, kad kitatikiai turi gerą valią – tokiu atveju jau niekas jų neapsaugotų nuo visų įmanomų tikėjimo klaidų priėmimo. Taigi distancija iš anksto! Matai, Balaamai, aš tai jaučiu labai stipriai, nes pati esu kilusi iš nepaprastai mišrios šeimos: keturi mano seneliai reprezentavo keturias skirtingas Bažnyčias – katalikų, stačiatikių, liuteronų ir kalvinistų. Taigi, būdama tokia ekumeninė mišrūnė, nors pati išauklėta kaip katalikė, nuo pat vaikystės, pirma, susidurdavau su skirtingų konfesijų klausimu, antra, be aiškinimo žinojau, kad kitatikis – lygiai toks pat geros valios žmogus, kaip ir geriausias tikratikis katalikas. Studijavau teologiją ir visa širdimi priimu Bažnyčios dogmatiką, tačiau juolab todėl, kad joje jaučiuosi saugi, gebu suprasti „anuos“ ir vertinti jų uolumą tarnaujant Dievui. Dievas negali būti toli nuo žmogaus, kuriam pats įkvėpė gerą valią. Nes kitu atveju iš kurgi ji būtų atsiradusi? Žmonės, kurie daro įtaką savo artimųjų sąžinėms, turėtų tatai suprasti, kaip suprato ir anas pastorius, tačiau…

***

– Asile, gana! Baik pagaliau!

– Kaip dažnai, Balaamai, aš tą patį murmėjau po nosimi, tik bergždžiai…

***