Baleto solistas J. Krivickas: „Vaidmuo – tarsi naujas baltas lapas, kurį šokdamas turiu išrašyti“

Būtent apie jo kūrybą – ieškojimą ir atradimą – šiame pokalbyje.

Jeronimai, 2013 m. baigėte Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių. Pasidalinkite, kaip atėjote, kas Jus atvedė į baleto meną.

Šeimoje visi buvo pasinėrę į teatrą, muziką, baletą. Brolis Martynas mokėsi baleto klasėje M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje (dabartinė – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla), vėliau pradėjo dirbti teatre, todėl esu tikras, kad mokytis baleto atėjau įkvėptas savo brolio pavyzdžio, norėjau būti toks kaip jis. Atsimenu tiek, kad tai atrodė pati natūraliausia veiksmų seka. Šiandien žvelgdamas į praeitį džiaugiuosi, kad mano vaikiška intuicija ir tėvų palaikymas nuvedė būtent šiuo keliu.

Kokios Jūsų mokymosi baleto meno patirtys žvelgiant retrospektyviai?

Mokytis baleto buvo tikrai sunku. Daugybė valandų, praleistų baleto salėje, ilgos repeticijos iki pat vėlaus vakaro reikalavo didelių fizinių ir emocinių pastangų. Tai nemažas kantrybės, ištvermės ir užsispyrimo  išbandymas. Tačiau niekada net nepagalvojau, kad yra kitas kelias; niekada nekilo noras mesti mokytis. Baleto pamokos man teikė džiaugsmą net ir tuomet, kai ne viskas pavykdavo. Vidinis užsispyrimas įveikti sunkias užduotis, noras tobulėti, jauno žmogaus ambicijos vedė mane į priekį. Žinoma, mus mokė puikūs pedagogai. Jie mokėjo atrakinti vaikų širdis.

Jūsų mokytojas – baleto maestro profesorius Petras Skirmantas, prisiminkite šią asmenybę. Kokios esminės jo pamokos, kurias galbūt iki galo suvokiate tik dabar?

Esu dėkingas visiems savo baleto pedagogams: Marijai Kiršienei, Aleksandrui Semionovui, Petrui Skirmantui. Jie padėjo įgyti profesiją, suteikė galimybę tapti baleto artistu. Vėliau su prof. Skirmantu susitikome Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur tęsiau klasikinio šokio mokslus. Tai reiklus, baleto menui atsidavęs pedagogas.

Žinau, kad visada galiu kreiptis į savo baleto pedagogus ir gauti nuoširdų patarimą.

Baigdamas M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių ėmėte tobulintis Ženevos šokio centre, ten mokėtės dvejus metus. Pasidalinkite studijų užsienyje patirtimi – kas naujo, skirtingo sužinota, išmokta, įgyta?

Šis studijų laikotarpis – vienas svarbesnių mano kūrybiniame kelyje. Gyvenimas kitoje šalyje, įgytos žinios iš pedagogų Ženevoje praplėtė ir papildė mano pasaulėžiūrą bei baleto meno suvokimą. Mus mokė garsūs pedagogai: Samanta Alen Bancillon, buvusi Niujorko baleto teatro ir Monte Karlo teatro solistė, šokusi visus pagrindinius repertuaro vaidmenis, taip pat Julienas Bancillonas, Ženevos Didžiojo teatro ir Monte Karlo teatro vedantysis solistas. Per dvejus mokslo metus teko daug keliauti, dalyvauti atrankose didžiuosiuose Europos baleto teatruose. Turėjau galimybę pamatyti, kas iš tiesų yra konkurencija, kai į salę suguža šimtas jaunų baleto artistų. Visi nori būti pastebėti, pripažinti geriausiais. Šios patirtys yra neįkainojamos, grūdina  charakterį.

2016 m. pelnėte Metų baleto vilties apdovanojimą, o jau 2018-aisiais pateisinote viltį – tapote Metų baleto solistu. Jeronimai, apžvelkite savąją patirtį LNOBT, čia sukurtų vaidmenų galeriją. 

Esu laimingas galėdamas scenoje kurti skirtingus vaidmenis. Kiekvienas jų – vis nauja istorija, tarsi naujas baltas lapas, kurį kas kartą šokdamas turiu išrašyti. Todėl visi kurti vaidmenys man brangūs, jie mano kūrybinės biografijos ženklai, profesinio augimo žymės. 

„Krivicko Jozefas K. – romantinis, tragiškas herojus. Jautrus ir prie pasaulio nepritampantis veikėjas nuo pat pirmų spektaklio akimirkų išgyvena vidinį nerimą, nepasitikėjimą, o per visą „Procesą“ – ir kafkišką metamorfozę. Negalėdamas paklusti šio pasaulio dėsniams, Krivicko Jozefas K. kovoja ne tik su išgyvenama neteisybe, bet ir su jį slegiančia aplinka. Josefo K. pralaimėjimas skaudus dvigubai: kaip herojaus ir kaip bejėgio žmogaus“, – taip apie Jūsų unikalų vaidmenį – Jozefą K. – kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio ir choreografo Martyno Rimeikio spektaklyje „Procesas“ rašė Rimgailė Reinevytė.

Jeronimai, nusikelkite į „Proceso“ gimimo laiką, kaip visa atrodė tada, kas ir kaip menasi šiandien?

Dėkoju gerbiamai Rimgailei Renevytei. Nuo pat pirmų repeticijų supratau, kad Martyno choreografija man labai artima. Kuriant vaidmenį nebuvo jokio vidinio konflikto, priešingai – norėjau kuo tiksliau perteikti choreografo mintį. Žinoma, spektaklio choreografinė kalba mums visiems buvo didžiulis iššūkis. Taip pat sudėtinga tema, reikalaujanti didelės emocinės ir fizinės energijos krūvio. Ir dabar, praėjus jau keleriems metams po premjeros, sušokus nemažai spektaklių Lietuvoje ir svetur, galiu pasakyti, kad mano kuriamo Jozefo K. vaidmens procesas nesibaigiantis… Džiaugiuosi galėdamas kartu su juo tobulėti.

Viską žmogus gali pasiekti didžiule valia, užsispyrimu ir darbu. Net ir didžiausius trūkumus galima paversti individualybės išskirtinumu. Pasaulyje yra daugybė tokių pavyzdžių visose žmogaus veiklos srityse. Tačiau baleto menas ne kiekvienam yra toks gailestingas, yra atvejų, kai žmogaus prigimtis, gamtos daviniai visiškai nepalankūs šiai specialybei. Ir jokia valios galybe tai neįveikiama…

Kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus balete „Čiurlionis“ (choreografas Robertas Bondara) įkūnijate Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Kaip ieškojote ir įsileidote į save šį įvairiapusį meno genijų? 

Džiaugiuosi tekusia garbe atlikti Čiurlionio vaidmenį. Nepaprastas jausmas šokti žinant, kad mano kuriamas vaidmuo yra reali asmenybė. Spektaklis yra be galo jautrus, jis man visada palieka šviesiausias emocijas.

Jeronimai, kas Jums yra repeticija? Žinia, kad baleto solistui, baleto meno asmenybei pamoka, trenažas yra privalomoji būtinybė. Kaip to išmokstama, kaip tai įsisavinama, ko ir kiek pareikalauja iš žmogaus, kad jis priimtų tai, galima sakyti, kaip baleto prigimties duotybę?

Aš pamoką-trenažą suvokiu kaip instrumento ar kokio įmantraus mechanizmo priežiūrą. Tam, kad instrumentas būtų idealios formos ir galėtų nepriekaištingai atlikti savo funkcijas, jis privalo būti prižiūrėtas. Jei tai muzikinis instrumentas, jis turi būti suderintas, kad teisingai skambėtų. Jei tai mechaninis įrenginys, jis taip pat kaskart turi būti suveržiamas.

Žmogaus kūnas – ypatingiausias instrumentas. Norint, kad jis paklustų ir leistų mums kalbėti sudėtinga baleto kalba, mes privalome kas dieną, daugybę metų jį derinti ir suveržti, lavinti ir treniruoti. Baleto pamoka – tai mūsų duona su sviestu. Todėl ji mus lydi iki pat karjeros pabaigos.

Kai kūnas suderintas ir pamažu pradeda skleisti baleto kalbos garsus, tuomet galima pradėti ieškoti žodžių, jais išreikšti mintį. Tai man yra repeticija: ieškojimas, savęs ugdymas, klaidų taisymas ir daugybė kartojimų…

Baleto prigimtis, Jūsų patyrimu ir suvokimu – duotybė, ar vis dėlto įgyjama, išmokstama jos reikiamybių ir tampama baleto šokėju?

Viską žmogus gali pasiekti didžiule valia, užsispyrimu ir darbu. Net ir didžiausius trūkumus galima paversti individualybės išskirtinumu. Pasaulyje yra daugybė tokių pavyzdžių visose žmogaus veiklos srityse. Tačiau baleto menas ne kiekvienam yra toks gailestingas, yra atvejų, kai žmogaus prigimtis, gamtos daviniai visiškai nepalankūs šiai specialybei. Ir jokia valios galybe tai neįveikiama…

Jeronimai, įvardinkite esmines, būtinąsias baleto solisto savybes.

Be fizinių savybių šokėjas privalo būti muzikalus. Girdėti ir puikiai jausti muziką, taip pat partnerius. Be kita ko, profesija reikalauja begalinio atsidavimo ir pasiaukojimo. Neužtenka svajoti, jos siekiams reikia didžiulių pastangų, motyvacijos.

Repeticijų tąsa, jų išsipildymas yra spektaklis, nusakykite savąjį premjeros arba tobulo, idealaus spektaklio jausmą.

Spektaklis pavyko, kai galiu pasakyti, kad įgyvendinau visas choreografo ir savo paties iškeltas užduotis. Kokios jos, priklauso nuo konkretaus spektaklio. Idealiu atveju – kad žiūrovas panirtų į baleto spektaklio istoriją ir drauge išgyventų tikras emocijas. Tai turėtų būti įvykis jų gyvenime, į kurį jiems norėtųsi sugrįžti.

Prašyčiau pasidalinti Alberto vaidmens pajauta Adolphe’o Adamo balete „Žizel“ (choreografė Lola de Avila).

Alberto vaidmuo spektaklyje „Žizel“ mano repertuare yra antras klasikinis, vedantysis vaidmuo. Sukurti jį buvo mano viena didžiausių svajonių. Mane visad labiau žavi ir traukia dramatiško siužeto spektakliai ir jų herojai. Albertas būtent toks. Kompozitoriaus A. Adamo sukurta muzika šiam spektakliui yra svarbiausias raktas, atveriantis personažo charakterį. Ji sukuria nepaprastai jaudinančią, skausmo, ilgesio ir netekties pripildytą nuotaiką.

Jeronimai, kokie Jūsų linkėjimai baleto menui, visiems kūrėjams ir patyrėjams?

Priimti, kaip duotybę suvokti mums skirtą laiką. Mes, žmonės, turime vieni kitiems suteikti viltį, norą gyventi, kad ir kokios negandos užgriūtų.