Balių Sruogų buvo koks šimtas, ir visi kitokie

Apie tai pokalbyje pasakoja tekstologė NERINGA MARKEVIČIENĖ, pristatydama B. Sruogos „Raštus“ (t. 17, kn. 1: „Laiškai Vandai Daugirdaitei, 1919–1924“, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2021 m.).

Ši publikacija yra pokalbio su N. Markevičiene, vykusio 2022 m. vasarį Vilniuje, Vinco Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje, ir Kaune, Balio ir Vandos Sruogų namuose-muziejuje, trečioji, paskutinė, dalis.

Ar skaitydama Sruogos laiškus radote, kas būtų netikėta, nežinoma ar nustebintų?

Vieni skaitytojai rašytoją pirmiausia mato kaip įkaitą už Lietuvos laisvę, kuris skaudžius likimo išbandymus, lagerio baisumus pergyveno pakelta galva, liko tvirtų įsitikinimų, nepalaužtos dvasios. Jiems Sruoga yra gyvenimo prasmės mokytojas, kuris tebedrąsina ištverti visus sunkumus ir nelaimes, skatina rūsčiausiais laikais pajusti savyje gyvybines galias. Štuthofo laiškuose išsakytos Sruogos mintys apie viltį „pragaro dugne“ panašios į kito kalinio, logoterapijos metodo kūrėjo Viktoro Franklio mąstymą.

Kitiems Sruoga – „Dievų miško“ autorius, ironijos meistras. Sruogos jaunystės laikotarpis prisimenamas kur kas rečiau, tačiau jis ne mažiau nustebina įvairiais paradoksais. Sruogą, poezijos rinkinio „Saulė ir smiltys“ autorių, dažnai įsivaizduojame kaip modernistą – maištininką. Tačiau studijų Vokietijoje metu Sruoga labiau atsiskleidė kaip romantiškų polėkių asmenybė, išsiskyrė dideliu jautrumu, greita nuotaikų kaita. Beje, toks jis buvo ir studijuodamas Peterburge, Maskvoje. Neatsitiktinai jo jaunystės laiškuose yra nemažai pasakos leitmotyvų, lyrinių impresijų, vaizduotės proveržių.

Iš jaunystės laiškų išryškėja ir kitos Sruogai būdingos ypač žemiškos ypatybės. Jas liudija gyvenimiškos pensiono melodramos. Sruoga ne savo noru vis įsipainiodavo į netikėtas meilės intrigas, kurias įvardijo „kvailomis istorijomis“, bet visuomet sugebėdavo iš jų sumaniai išsisukti, išlikdavo ištikimas Daigirdaitei: „[A]š nėsu pažinęs moteriškės taip, kaip kiti yra pažinę, ir aš gyvenu, ir esu skaistus dėl Tavęs!“

Sruoga, būdamas naivus ir per daug pasitikėdamas atsitiktinai sutiktais asmenimis, pakliūdavo į įvairias nemalonias situacijas, spekuliacijos skandalus, sulaukdavo policijos dėmesio, buvo sekamas, pasiklausoma jo pokalbių telefonu: „Bavarų policija apkaltino mane, kad aš pardavinėju briliantus ir padarė pas mane kratą.“

Jis turėjo nemalonumų ir Miuncheno finansų ministerijoje, nes iš Amerikos gautą uždarbį doleriais per paštą siuntė voke Lietuvos bankui. Buvo apkaltintas, kad į užsienį gabeno kapitalą, todėl patrauktas į teismą. Sruoga kreipėsi į bičiulį Juozą Urbšį, Lietuvos pasiuntinybės Berlyne konsulinio skyriaus vedėją, kad jis padėtų išsipainioti iš šios bylos.

Sruoga dėjo daug pastangų, sugaišo nemažai laiko ginčydamasis su Vokietijos biurokratais dėl vietinės tvarkos absurdiškumo, įrodinėjo savo tiesą. Panašios rietenos ir konfliktai vėliau tapo Sruogos feljetonų pamatu.

Ypač pabrėžtinas Sruogos praktiškumas: gebėjimas vienu metu dirbti keletą darbų, iš kurių buvo galima papildomai „padoleriaut“. Įdomu matyti Sruogą – verslininką, finansininką, skrupulingai „rankiojantį kapitalus“ bendro gyvenimo su Daugirdaite pradžiai. Jis atsidėjęs skaičiavo, kiek lėšų gaus už parašytus straipsnius, atliktus vertimus, originalių kūrinių leidimus, kiek ko ir už kiek jam pavyks parduoti Lietuvoje. Pavyzdžiui, jis tikėjosi disertacijos pagrindu parengti rašinį apie dainas „Dainų pradmenos“ ir jį parduoti už 60–100 ar net 150 dolerių, už knygą „Dievų takais“ rezerve buvo 240 dolerių, iš dienraščio „Naujienos“ laukė 100 dolerių. Lietuvoje Sruogai nepavyko nieko parduoti ir užsidirbti. Pajamų užteko tik vestuvių iškilmei. Teko prašyti brolio Adolfo finansinės pagalbos.

Intriguoja Sruogos patirtų komiškų nuotykių istorijos, įvairūs nesusipratimai, susiję su nepakankamai geru Vokietijos įstatymų išmanymu. Visa tai paįvairina įprastai lyrišką laiškų turinį.

Kaip Sruoga žiūrėjo į savo studijas ir kokį jį, studentą, matome laiškuose?

Sruoga buvo sąmoningas, pareigingas studentas, tačiau jis pats sprendė, kaip tvarkyti savo studijas. Į universitetą iš pradžių visai nevaikščiojo, nes individualiai mokėsi vokiečių kalbos. Jis suprato, kad, norint dalyvauti seminaruose, reikia laisvai kalbėti vokiškai. Sruoga dienomis mokėsi vokiečių kalbos, o vakarais plėtė kultūrinį akiratį muziejuose, teatruose, koncertuose.

Sruoga ne kartą drąsino Berlyno universitete studijavusius Daugirdaitę ir Kiršą, kurie skundėsi, kad vokiečių kalba jiems per daug sunki, kad jie ilgai negali perprasti universiteto darbo sistemos, pradėti nuosekliai studijuoti. Juos Sruoga ragino nepulti į paniką, į studijų procesą įsitraukti pamažu, iš pradžių nekeliant didelių tikslų. 

Svarbiausia – priprasti prie naujos aplinkos, ją pažinti: „Vėlei vokiečių kalba nėra tokia, kad per savaitę išmoktum. Ir universitetas, ir literatūra nėra tokie, kad į tris dienas galėtum susiorientuoti. Kad pradėt orientuotis, reikalingas visas semestras. Rask studentą, kur pirmą semestrą universitete tepradėdamas, būtų visa ko kurse! Arba – rask studentą, kurs pirmąjį semestrą mokintųs, kaip reikia! Aš irgi universitete užsirašiau, by tik būtų užskaitytas semestras, pamokų nesuprantu ir greit nesuprasiu, vokiečių literatūros nepažįstu ir apie sistematingą darbą čia ir kalbos nėra. Bet tai viskas yra tvarkoj.“

Sruoga buvo drąsus, greitos orientacijos, imlus naujoms žinioms studentas. Į Vokietiją jis išvyko menkai mokėdamas vokiečių kalbą, todėl iš pradžių jam sunkiai sekėsi susikalbėti, susitvarkyti buitį (susirasti butą, iš policijos gauti pasą), universiteto reikalus (įsiregistruoti, išsirūpinti studento pažymėjimą).

Nebuvo pažįstamų, kurie jam būtų galėję padėti (jo draugai studijavo kituose Vokietijos miestuose – Berlyne, Leipcige, Frankfurte). Todėl jis pats turėjo imtis iniciatyvos – Miuncheno universiteto raštinėje jis gavo ten studijavusių lietuvių studentų adresus, greit susidraugavo su veterinarinės medicinos studentais – Antanu Janulioniu, Kostu Kanauka, Stasiu Jankausku. Vėliau Miuncheno universitete įkūrė lietuvių studentų draugiją.

Sruoga jau po mėnesio galėjo laisvai susikalbėti, suprasti ir rašyti vokiškai. Jis nuolat skatino Daugirdaitę, susidūrus su pirmais sunkumais, nenusiminti, o susiimti ir atkakliai siekti užsibrėžto tikslo: „[K]as gi mokėdamas gimė!“ Užuot graužusis, kad nieko nesupranta, ieškoti įvairių galimybių (rasti mokytoją, kuris vokiečių kalbos išmokytų mainais į rusų, prancūzų kalbos pamokas).

Studijų klausimais Daugirdaitė neretai tardavosi su Sruoga, prašydavo jo patarimų, kokias disciplinas pasirinkti. Sruogos įsitikinimu, paremtu studijų Petrograde patirtimi, nėra ko gaišti laiko, mokantis bendrųjų dalykų: logikos, psichologijos, kalbotyros įvado, lyginamosios slavų kalbų gramatikos. Anot jo, tai galima padaryti ir namie, savarankiškai skaitant knygas ir samprotaujant.

Sruoga manė, kad universitetai, mokydami bendrųjų dalykų, rengia „eruditingus diletantus“. Nusivylęs bendraisiais mokslais, Sruoga anksčiau metė studijas Petrograde. Jis pasisakė už sąmoningą specializavimąsi. Sruoga Miuncheno universitete neatsitiktinai iškart pradėjo lankyti vokiečių impresionizmo ir ekspresionizmo literatūros kursą. Pagrindinis jo studijų objektas Miunchene tapo slavų filologija, jis pasirinko dar du šalutinius dalykus – meno ir vokiečių literatūros istoriją.

Kai Daugirdaitei, dėl politinių aplinkybių praradusiai galimybę mokytis Berlyne, iškilo klausimas, kokį universitetą rinktis – Lietuvos ar užsienio, Sruoga pasisakė už mokslą ne Kauno universitete, siūlė praleisti semestrą ir galvoti ateityje apie tolesnes studijas Berlyne. Mokslą Kauno universitete Sruoga laikė formalistiniu, ne Vakarų Europos pavyzdžio. Teigė, kad ten specialybės žinių ji gautų mažai, o tektų mokytis daug nereikalingų dalykų, kuriuos laikė balastu: „Kad gausi pagrindinių reikalingų žinių – tuščia svajonė.“ Kauno universitetą patarė rinktis tik vienu atveju – kaip saugią priebėgą nuo Būgiuose vyravusių konfliktų.

Sruoga skatino Daugirdaitę panaudoti, o kartu ir tobulinti prancūzų kalbos žinias. Jis siūlė imtis Romaino Rollando romano „Colas Breugnon“ („Kola Brenjonas“) vertimo iš prancūzų kalbos. Už vertimą gautos lėšos kurį laiką galėjo padėti išgyventi Berlyne. Sruoga Daugirdaitei patarė mokytis anglų, italų kalbų, kurios galėtų būti naudingos ateityje. Pirmenybę jis teikė ne formaliam universiteto mokslui, o savarankiškoms užsienio kalbų studijoms.

Sruoga buvo impulsyvus, azartiškas studentas. Racionaliai neįvertinęs savo galimybių, jis greitai imdavosi didelių, sudėtingų ilgalaikių vertimų projektų, kuriuos studijų metu vykdė kartu su Daugirdaite. Vienas iš rizikingiausių projektų – graikų literatūros istorijos vadovėlio vertimas iš prancūzų kalbos, kuris truko beveik visą studijų laikotarpį, o baigėsi nesėkme – vertimas neišleistas, paprašyta sugrąžinti už jį sumokėtas lėšas. Nepaisant nepasisekimo, Sruoga toliau drąsiai ieškojo būdų, kaip papildomai užsidirbti ir pagelbėti Daugirdaitei.

Sruoga patirdavo nusivylimų, abejonių savimi, išgyveno vidinę sumaištį. Jam buvo kilęs net noras mesti studijas: „Bet, žinai, aš dabar baisiai iškrikęs […], kai pasižiūriu į pasaulį aplinkui, aš jaučiuosi toks mažas ir niekam vertas, kad man rodos, kad mano daina jau atidainuota. Griebiuos vieną, kitą, trečią, kad pasivyti, kad šį tą padaryti, bet niekas neišeina, pasidaro liūdna, pagauna nerimastis – ir aš jaučiuosiu dar menkesnis. Ir tai yra be galo skaudu. Ir paskutines kelias savaites aš taip, rodos, be perstogės jaučiuos…“ Tuomet jam ypač reikėdavo Berlyne studijavusių bičiulių palaikymo.

Studijuodamas Sruoga išgyveno vidinį konfliktą. Nors jis rašė daktaro disertaciją, bet buvo įsitikinęs, kad mokslininku nebus, kad tai ne jo pašaukimas. Mokslo žmogų Sruoga laiškuose apibūdino kaip „liūdną nabašninką“, kuris „vaikšto ir juda, ir negyvena“, rašė, kad nenori būti „formula“. Ilgą laiką Sruoga priešino mokslą ir gyvenimą – tarp šių dviejų polių jis nematė dermės: „Mokslo žmogus iš manęs niekuomet nebus. Tiktai tuo aš žudau savo dvasinį gyvenimą. […] Tarytum kas paėmė už kalnieriaus taip ir prispaudė – ir taip dūšioje trošku! Taip noris pasipurtinti, atsikelti – plačiau plačiau pažvelgti! Ir tikėti – ne į formulas, ne į tuščias „mandrybės“ emblemas, bet į tas pajėgas, kurios širdy gyvena! Na, tegu dar tie trys mėnesiai kris auka „protingai“ beprotybei – bet to jau gana – daugiau aš tai pakęsti nebegaliu – aš noriu gyventi ir būti – būti gyvas!“

Daktaro diplomo siekis dažnai laiškuose pavadinamas „komedija“, bet iš tiesų jis buvo panašus į dramą. Disertacijos rašymo procesas buvo lėtas, sunkus ir nuobodus. Reikėjo daug valios susikaupti egzaminams, atsidėti tyrinėjimams. 

Sruogai tai buvo ypač sunku, nes jis buvo įpratęs po tris dienas per savaitę praleisti kalnuose. Nepaisant to, jis mokslinio darbo rašymą suprato kaip pareigą: „Tiktai tiek gerai, kad aš dabar nebegalvoju apie jokį darbo tikslingumą, apie prasmę – tik žinau, kad reikia dirbti, kad dabar – arba niekados. Ir dirbu, sugniaužęs sąžinę ir gyvybės jausmą į saują – ir daugiau nieko nežinau.“ Jam buvo labai svarbu ištesėti savo profesoriui slavistui Erichui Bernekeriui duotą pažadą – parašyti daktaro disertaciją.

Įdomios kategoriškos Sruogos mintys apie daktaro diplomą. Jis vertino žinias, įgytas Miuncheno universitete. Bet nesuprato tų, kurie studijavo tik dėl diplomo. Sruogai reikėjo žinių, ne diplomo, todėl jį laikė formalumu, nieku. Apgynęs disertaciją, Sruoga neskubėjo atsiimti diplomo – į Lietuvą grįžo palikęs jį Miunchene.

Kuo Sruogai svarbios kelionės po kalnus?

Reikėtų pirmiausia prisiminti, kad Sruoga, studijuodamas Rusijoje, keliavo po Kaukazo kalnus, kurie jam paliko neišdildomą įspūdį (Alpių kalnai Kaukazo kalnams neprilygo). Sruoga bičiuliui Ignui Šeiniui rašė: „Visų geriausias mano gyvenimo metas – kai buvau Kaukaze. Gyvenau aukštumoj, virš debesų, kur saulė ir vėjas, ir neapčiuopiamos erdvės. Milžiniški ledynai, milžiniškos uolos, vidudienį juodas dangus ir žvaigždės matyti. Pamylėjau aukštybes ir laisvę ir dabar negaliu niekur nurimti. Noris lėkti, skristi, danginties.“ Laiškuose Valerijai Čiurlionytei dominavo ne studijų Petrogrado ir Maskvos universitete detalės, bet kelionių po Kaukazo kalnus refleksijos, meditacijos prie Juodosios jūros.

Alpių kalnai taip pat pirmiausia buvo laisvės erdvė, įkvėpdavusi kūrybai, leisdavusi išbandyti save, savo galimybes: „Sekmadienį buvau kalnuose, aukštai, snieguose, uolose, aukščiau negu Alpių pievos. Ir tiek buvo saulės, ir tiek buvo laisvės!“; „[P]o galvas sukas Saalfeldas, kalnai, miškai, ežerai, pašėlusi laisvė ir pilnybė!“

Sruoga į kalnus kaip į visai kitą pasaulį pabėgdavo nuo jį slėgusios kasdienybės – „nuo margo pilko gyvenimo“. Kalnuose Sruoga užsimiršdavo, atitrūkdavo nuo universiteto rutinos, sustiprėdavo, pasisemdavo energijos, atgaudavo norą gyventi.

Verta prisiminti, kad Sruoga, įsiregistravęs į Miuncheno universitetą, iškart įsirašė ir į alpinistų draugiją, čiuožinėjimo slidėmis kursus, o po savaitės jau traukė į kalnus. 

Sruoga 26-ojo gimtadienio proga įsigijo batus kelionėms po kalnus, o ant jų pado užrašė: „Vieninteliam draugui Baliui Sruogai.“ 1923 m. tokius batus padovanojo ir Daugirdaitei. Sruoga ragino bičiulius iš Berlyno savaitgalį būtinai praleisti kalnuose. Kalnai buvo svarbiausia geros nuotaikos, nusiraminimo, užsimiršimo terapija: „Žiūrėk, Vanduk, kas sekmadienis imk Kiršą už kalnieriaus ir Zoską ir važiuokit už miesto – braidykit po sniegą! Kirša suruks Berlyne kaip kempinė, o tu nemigoj pasismaugsi… Būtinai kas sekmadienis važiuokit į sniegą – ir atsiminkit mane, kad aš švilpiu pakalnėn. Gerai, Vanduk: aš taip noriu, kad Tu šventadieniais būtum sniege – gerai? […] Aš taip noriu, kad tu po sniegą braidytum! […] Vėjas staugia, pušys ūžia – ir pasaulis – toks gražus!“

Per šventes, savaitgaliais Sruoga kviesdavosi Vokietijoje studijavusius bičiulius, kad, išvykę į Alpes, galėtų „pagyventi kalnuose laisvu, saulėtu, laukiniu gyvenimu“.

Galima paminėti tik keletą Bavarijos Alpėse esančių kalnų, į kuriuos Sruoga kopė, pavadinimų: Kreuzeck (1651 m), Pürschling (1566 m), Alpspitze (2628 m), Watzmann (2713 m), Zugspitze (2962 m), o Austrijoje, Tirolyje, Sruoga ketino įkopti į Parseirspitze (3036 m).

Į šias viršūnes Sruoga kopė kartu su Faustu Kirša, Juozu Pronskumi ir broliu Juozapu. Kelionės įspūdį vėliau Sruoga apibendrino: „Tiek žiaurių, pašėlusių įspūdžių aš nesu nuo Kaukazo laikų pergyvenęs!“

Sruogai įsimintinos ir ypač brangios vietos buvo šios: Oberaudorfo slėnis, kur per 1921 m. Kalėdas susižadėjo su Daugirdaite, Harco kalnai, kur praleido 1922 m. Sekmines, Saksonijos Šveicarija, kur tais pačiais metais pasitiko Kūčias ir Kalėdas, Saalfeld, kur sutiko 1923 m. Sekmines.

Kalnuose Sruoga patyrė ne tik daug nuotykių, bet ir pavojų, rizikavo gyvybe: „Vos neužsimušiau eidamas nuo vienos viršūnės į kitą. Susidraskiau rankas, pančekas, iš batų vinys išsilupo, o galų gale du vokiečiu pabaigė traukt ant uolos, 2 kart aukštesnės už mane, o visai vertikalinės. Kad ne jie, tai būt visai negerai: apačion nulipti labai sunku buvo, o viršun – visai negalima.“