2022 02 21

Aurimas Šimeliūnas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Balkonėlio papėdėje

Vasario 16-osios minėjimas prie Signatarų namų. „BNS Foto“ nuotrauka

„Terapeutas Česlovas tuoj perskaitys pranešimą, kurį mes paruošėm Seimui, Vyriausybei ir Landsbergiui“. Radijo šou 1996 m.

„Žvelgiant kauzalinės mąstysenos akimis, simbolizmas yra lyg dvasios trumpasis sujungimas.  Mintis ne ieško dviejų dalykų ryšio slaptuose jų priežastinių sąsajų vingiuose, bet atranda ryšį staigiu šuoliu, – ir ne kaip priežasties ir padarinio, bet kaip prasmės ir tikslo ryšį“. Johan Huizinga, Viduramžių ruduo, ALK, 1996, 255 psl.

Stebint aistras, kilusias dėl Signatarų namų balkonėlio, apėmė keistas jausmas. Lyg ir buvo matyti, kad opozicija save vadinantys veikėjai kalba nuoširdžiai, bet niekaip nepavyko atsikratyti jausmo, jog visa tai tėra kažkokia visuomeninio konflikto parodija. To jausmo nenuslopino ir seka įvykių, parodančių, kad pačių marginaliausių pažiūrų besilaikantys ir egzotiškomis politinės tikrovės suvokimo formomis pasižymintys personažai nejuokauja ir ketinimai jų rimti.

Tačiau, nepaisant vasarą vykusių riaušių prie Seimo, minios baubimo per Sausio 13-osios aukų minėjimą ir nesuskaičiuojamų individualių performansų, Signatarų namų balkonėlio istorija viską pavertė savotišku farsu. Labiausiai jis priminė sovietinio animacinio filmuko „Čipolino nuotykiai“ siužetą, nukopijuotą nuo italų rašytojo Gianni’o Rodari’o pasakos. Ten daržovių sukurtos valstybės vadovas princas Citronas ėmėsi represijų prieš kitas daržoves, įsižeidęs dėl to, kad jam kažkas užmynė ant kojos. Senjoras Pomidoras, įkūnijantis jėgos struktūras, klusniai vykdydamas princo Citrono nurodymus, šnipinėjo ir rengė provokacijas. Galiausiai, kai princas Citronas visus apkrovė naujais mokesčiais ir įsakė konfiskuoti Moliūgo namelį, sukilusios daržovės nuvertė tironą. Moliūgo namelis ir buvo toji paskutinė riba, kurią peržengus prasidėjo sukilimas.

Aurimas Šimeliūnas. Aistės Noreikaitės nuotrauka

Ši asociacija neprilygina Signatarų namų balkonėlio Moliūgo nameliui. Ji sako, kad Lietuvoje jau baigia formuotis politinių marginalų grupuotė, kurių tikrovės suvokimas panašus į to Citrono. Ko gero, pagrindinis skirtumas tarp sovietinių animacinių herojų ir jų atitikmenų šiuolaikinėje Lietuvoje yra pastarųjų piktumas. Dažniausiai tai žmonės, savo kalboje valdžią tapatinantys išimtinai su loviu. Jie su pagiežingu pasičepsėjimu pasakoja apie tai, kaip vienas ar kitas politikas, vos tik gavęs valdžią, įmerkė ten savo knyslę. Bėda tik ta, kad tokia politikavimo maniera ilgainiui patį politikierių paverčia tuo, ką būtų galima įvardinti nuo lovio nustumtuoju – analogiška jo paties piešiamo politiko versija, tik su mažesnėmes iltimis ir kanopomis. Dėl to ir nustūmė. Ir kitoks pasaulis jam jau neegzistuoja.

Sunku suprasti, kodėl jau tradicija tapusi prof. V. Landsbergio Vasario 16-osios kalba nuo Signatarų namų balkonėlio būtent šiais metais sulaukė tokio marginalų dėmesio ir tapo valstybinės šventės epicentru dar mėnesį iki jos pradžios. Vilniuje tą dieną buvo apstu renginių. Net ir tokių, kuriuose tikrai nebuvo jokios rizikos išvysti nemėgstamus herojus – nuo Prezidento kalbos Daukanto aikštėje vidurdienį iki vakare vykusių eitynių su fakelais. Apie jas, beje, visus iš anksto informavo visuomeninis transliuotojas.

Vasario 16-osios deglų eitynės. „BNS Foto“ nuotrauka

Nepaisant to, parėkavimui buvo nuspręsta rinktis po balkonėliu, užuot pasirinkus renginį, tarkim, Daukanto aikštėje. Beje, toje aikštėje erdviau negu Pilies gatvėje. Maža to, klausantis Prezidento kalbos, gal norėtųsi ne baubti, o ploti? Priešingai nei klausantis tą dieną iš balkonėlio kalbėjusio žmogaus, kuris yra pagarsėjęs tuo, kad kai kuriais klausimais su juo pasiekti kompromisą yra neįmanoma. Kita vertus, renginys juk pasirenkamas pagal pomėgius.

Tiesa, eiti į dialogą buvo bandoma. Prieš pat Vasario 16-ąją įvyko labai keistas pokalbis, kurio metu prof. V. Landsbergis pabendravo su savo aršiu kritiku – komiku Artūru Orlausku. Viešojoje erdvėje A. Orlauskas pats jau seniai yra tapęs prasto skonio etalonu. O pastaruoju metu reguliariai į jutubą keliami jo laidos „Iš kiemo pusės“ epizodai geriau negu bet kas kitas parodo, kodėl taip atsitiko. Pabandžius trumpai reziumuoti, kaip šioje laidoje nuolatos apibūdinamas profesorius, prieš mūsų akis iškiltų kažkas panašaus į mafijos krikštatėvio paveikslą. Landsbergio įkurtos organizacijos čiuptuvai esą apraizgė visą Lietuvą, į visus aukščiausius valstybės postus buvo susodinti giminės ir ištikimiausi klano nariai, o pati šalis išvogta ir pasidalinta tarpusavyje. Vargu ar toks A. Orlausko požiūris gali ką nors nustebinti, tačiau dėl to tik keisčiau buvo girdėti, kaip pokalbio su profesoriumi metu jis ne kartą siūlė suvienyti jėgas ir dirbti kartu.

Galbūt tie žmonės, kurie šiemet vasario 16 d. po Signatarų rūmų balkonu skandavo „Ozolas“, beveik prieš dešimtmetį iš aktyvios politikos pasitraukusio profesoriaus asmenyje regėjo tą visaapimančio sąmokslo autorių. O a. a. Romualdas Ozolas jų galvose yra savotiškas antilandsbergis ir būtent jis turėtų šią dieną stovėti Lietuvos Respublikos ištakas simbolizuojančiame balkonėlyje. Bet galbūt viskas yra kur kas paprasčiau. Galbūt visos pavardės (aišku, išskyrus tą vieną), balkonėliai, datos ir kiti simboliai yra tiesiog proginis dalykas. Tiesiog mes susiduriame su naujai susiformavusio švilpiančio protesto žanru, kuris, vis tų pačių lyderių pakurstomas, nuo šiol bus visų oficialių renginių palydovas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.