Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Baltai pražydusiam: Vaižgantas ir kunigystė

Bronzinis ant suoliuko su šuniuku sėdinčio Juozo Tumo-Vaižganto paminklas
Skulptoriaus Gedimino Piekuro sukurtas paminklas Juozui Tumui-Vaižgantui prie Vytauto bažnyčios Kaune. Kauno miesto savivaldybės nuotrauka

Alfas Pakėnas dalijasi dar keletu fragmentų iš atnaujintos ir papildytos prisiminimų knygos apie Vaižgantą „Baltai pražydusiam“.

Dvejojantiesiems, ar nori tapti kunigais, Juozas Tumas tiesiai rėždavęs – „Nenori ir nebūk!“, o sakykloje išaugdavęs taip, kad atrodė tikras milžinas – kai trenkdavo įsiliepsnojęs kumščiu į sakyklos kraštą, rodės, sudrebėdavo bažnyčios sienos, skambėjo langų stiklai.

Einu išpažinties pas Tumą-Vaižgantą

Įstojęs į Kunigų seminariją, iškart pasijutau sėdąs ne į savo vežimą. Tačiau nebuvo kas daryti. Baisu apvilti tėvus ir nežinia, kur dėtis, kaip kuo manytis. Buvo liūdna. Toji nostalgija atsispindėjo laiškuose, kuriuos vicerektorius Pranciškus Penkauskas cenzūruodavo. Kai pasipainiojau kartą jam po kojų, jis tarė:

– Tai ką, graudžius laiškus rašai? Užeik, pasikalbėsime.

Nuo pokalbio išgelbėjo profesorius P. Malakauskis, ėjęs pas vicerektorių su reikalu. Daugiau stengiausi kanauninko nebesusitikti, o dėstyti jis man nieko ir nedėstė. Išpažinties, kurios turėjome eiti bent kas antrą šeštadienį, aš paprastai eidavau pas lotynų kalbos profesorių Mečislovą Sandanavičių. Jis buvo vidutinio „šventumo“. Tad reikalai stovėjo vietoj, abejonių jam nė nesakydavau. O ir pasisakęs išgirstum standartinį tokiais atvejais „paguodimą“: „Nė vienas, kas prideda ranką prie arklo ir atgal žvalgosi, netinka Dievo karalystei“ {Luko 9, 62}. Teisybę sakant, „rankos prie arklo“ aš dar pridėjęs nebuvau, o abejojau, dėti ar ne.

Pagaliau nusižiūrėjau Vaižgantą, kurį Seminarijos vadovybė taip pat buvo pakvietusi klausyti klierikų išpažinčių. Jis sėdėdavo klausykloj Seminarijos Šv. Jurgio bažnyčios gale. Įėjimas į tą bažnyčią iš šono. Vaižganto galva šviesdavo nišoj priešais Didįjį altorių. Matydavau, kad pas jį eina daugiausia „abejojantieji“, kuriuos vadindavo „švabais“, priklydėliais, gal nuo vokiečių kalbos žodžio „schweben“ – „siūbuoti, švytruoti“. Taigi kartą prie Vaižganto priėjęs pasisakiau, kas derėjo, prasitariau, kad čia nejaukiai ir prastai jaučiuosi, ir laukiau, kad ims mane drąsinti arba barti. O jis man sako:

– Tai ką, panie, nenori būti kunigu?

– Nelabai norėčiau, – nedrąsiai atsakiau.

– Nenori ir nebūk! – pasakė ir nutilo. O patylėjęs: – Aha, pagalvosi, gera tau pasakyti – nebūk. Iš kur esi, iš kaimo?

– Iš kaimo, – atsakiau tyliai.

– Suprantu tave. Išstoti nelengva ir baisu. Bet, panie, nebijok. Neprapulsi. Būsi studentas. Yra draugija, kuri šelpia studentus. Duoda jiems pigius pietus. Aš tos draugijos pirmininkas. Nebijok, panie, nenori būti kunigu, ir nebūk! Klaupkis, duosiu išrišimą, – baigė mano išpažintį Vaižgantas. Nuoširdžiai buvau ir tebesu jam dėkingas už padrąsinimą. Tai buvo tikro pedagogo žodis. Nuodėmklausys mat turėtų būti ne tiek šventas, kiek išmintingas.

Toks buvo Vaižgantas.

Antanas Dambrauskas, vertėjas, rašytojas (iš rankraščio MLLM fondui)

Juozas Tumas-Vaižgantas sėdi su taksu Kauku
Juozas Tumas-Vaižgantas su taksu Kauku. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

***

1925 metų rudenį atvažiavau į Kauną. Rašydavau meilės eilėraščius ir slankiodavau prie Aleksoto tilto, galvodamas nusižudyti. Kaip kiekvienas pradedantis poetas, naktimis nemiegodavau, bet vaikščiodavau išbadėjęs po gatves, ieškodamas nuotykių. Kartą užėjau į universitetą. Tumas atvyko pradėti paskaitų. Susidomėjęs įėjau į auditoriją. Tumas greitu žingsniu įbėgo, užšoko į katedrą, pasitaisė akinius, porą kartų pliaukšterėjo delnais ir pradėjo savo kursą, kreipdamasis į mus:

– Panie, pradėsim…

Taip aš pasidariau jo mokiniu. Labai patiko geras veidas ir graži galva. Mintys apie nusižudymą pradėjo nykti.

*

Kartą į auditoriją Tumas įbėgo piktas. Jau koridoriuje jis supliauškino delnais. Studiozai, keldami didžiausią lermą, strimagalviais šoko į suolus.

Tumas įlipo į katedrą, bet studiozai dar ilgai brazdėjo, nepasidalydami vietom ir iš koridoriaus grūsdamies pro duris. Tumas nerimavo. Jo šnirplės drebėjo, ir jis nuolat taisėsi akinius. Apvalus rausvas veidas rodė nepasitenkinimą.

– Panie, nėr disciplinos! Kad man atėjus, panie, visi sėdėtumėt savo vietose!
Kas pavėluos, išvysiu pro duris, panie!

Vos Tumas ištarė šiuos žodžius, atsidarė auditorijos durys, ir pro jas į auditoriją įsliūkino tuometinis „Ryto“ redaktorius Talmantas, artimas Tumo pažįstamas. Rūsčiu žvilgsniu lektorius žvilgterėjo į įėjusį, išmatavo jį nuo kojų ligi galvos ir sušuko:

– Lauk, panie!

Redaktorius, nieko nesuprasdamas, patraukė pečiais.

– Lauk, sakau!

Redaktorius sumišęs, dar kartą truktelėjęs pečiais, išsinešdino pro duris. Per pertrauką docentas su redaktorium koridoriuj kartu vaikščiodami leipo juokais.

– Reikia daugiau disciplinos ir redaktoriam, panie.

Antanas Venclova, rašytojas, literatūros kritikas, vertėjas (iš knygos „Neužmirštamas Vaižgantas“)

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

***

Visur ir visuomet, kur mačiau jį, buvo jis toks. Kiekvienam artimas, gerai pažįstamas ir – į nieką nepanašus. Kaune jaunieji dailininkai susibūrė į grupę „ARS“. Tai atsitiko vėliau čia aprašyto meto. Visi jauni, pilni energijos ir, kaip dažnai būna jauniems žmonėms, pilni jaunatviškos neapykantos „seniams“, viskam, kas, jų manymu, paseno, atgyveno, o svarbiausia – kliudo jiems, jauniems genijams, atskleisti save. Suruošė jie parodą tuometinėje M. K. Čiurlionio galerijoje, Meno mokyklos kalne. Žmonių susirinko daug, o daugiausia, žinoma, jaunimo. Tarp jų pamačiau ir Vaižgantą. Kone tekinom ėjo jis nuo paveikslo prie paveikslo, apžiūrėjo visus, o paskui sustojo, pastovėjo, vėl potekom nulėkė prie jaunučio dailininko Antano Gudaičio drobių ir ilgai stovėjo prieš jas, pakreipdamas galvą kairėn ir dešinėn, primerkdamas akis, vėl jas atmerkdamas. Staiga smulkiais žingsneliais pasileido atbulas tolyn nuo paveikslo, vėl žiūrėjo prisimerkęs, pakreipdamas galvą vieną ir kitą pusę, paskui vėl tekinom prie drobių. Kelis kartus šitaip.

– Nedorisovano! – šūktelėjo garsiai ir kažkodėl rusiškai. – Nedorisovano, panie!

Ir išlėkė iš parodos.

Juozas Baltušis, rašytojas (iš knygos „Su kuo valgyta druska“)

***

Studentų buitis Vaižgantui nuoširdžiai rūpėjo. Ne veltui jis buvo užsimojęs mergaitėms studentėms pastatyti bendrabutį, kurį mini savo testamente. Tik, deja, šio užmojo nebespėjo įgyvendinti, kaip ir paminklo Valančiui pastatydinti Rotušės aikštėje.

Seminarijoje Vaižgantas nieko nedėstė, todėl nedažnas čia buvo svečias. Retai matydavau jį ir Arkikatedroje. Turėjo savą, Vytautinę bažnyčią. Tačiau 1932 metų pavasarį, šeštadienį prieš Sekmines, man teko laimė dalyvauti šv. Mišiose Arkikatedroje prie Didžiojo altoriaus. Tumas celebravo, o aš, akolitas, ėjau ar stovėjau žemai prie laiptų su žvake didelėj ir sunkioj žvakidėj. Labai malonu buvo regėti Vaižganto nestygstantį gyvumą…

Gerai įsiminiau vieną jo paskaitą klierikams apie reikalą kunigui būti blaiviam. Kalbėjo gyvai ir labai vaizdingai.

Buvo jis greitos orientacijos ir blaivaus proto, gyvenimiškas. Pasakoja, kad vienas baigiamojo kurso alumnas prieš pat subdiakonato šventinimus, po kurių kelio atgal nebėra, per išpažintį paklausė Tumą, būti jam kunigu ar ne. Tumas jį mato ir girdi pirmą kartą. Tad valandėlę pagalvojo, pasvarstė kaip svarstyklėm rankomis ir atsakė:

– Ir čia šūds, ir ten šūds. Imk šventinimus!

Atsakymas išties prasmingas. Jeigu tu pats, septynerius metus mokslą eidamas, neapsisprendei, tai iš tavęs bus šūds, ar tu kunigu būsi, ar kuo kitu. Imk šventinimus, tai nors tėvams padėsi išmokėti skolas, į kurias įbrido mokslan tave beleisdami.

Antanas Dambrauskas (iš rankraščio MLLM fondui)

Juozas Tumas-Vaižgantas tarp giminaičių.
Juozas Tumas-Vaižgantas tarp giminaičių. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

***

Nežinau kodėl, o labai mylėjau tada jį. Šitaip išlekiantį, Laisvės alėja einantį, iškėlusį katiliuką viršum galvos. Visuomet judrų, švitrų, nedidutį, žilagalvį. Gera buvo žinoti, kad štai gyvena toks žmogus. Kaune gyvena. Netoli Nemuno garlaivių prieplaukos. Ir klebonija čia pat, raudono mūro bažnyčioje, istorikų tvirtinimu, statytoje dar Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto laikais ir jo rūpesčiu. Dievu tada mažai betikėjau, bet į šitą bažnyčią ateidavau kada tiktai nutrūkęs. Ne melstis, o Vaižganto pasiklausyti. Pamokslus jis rėžė tokius, kad pusė žmonių bažnyčioje verkė, kita pusė juokėsi. Niekad apie Dievą, pragarą ar dangų – kaip kiti klebonai Lietuvoj, o kad žmonės geria, moralė jų smunka, gyvena sulig šia diena, tėvynės Lietuvos nemyli, riejasi tarpusavy, įmanytų, skalpus vienas kitam nuluptų… Ir buvo jis labai gražus, sakydamas pamokslus. Ir… didelis. Išaugdavo sakykloj taip, jog atrodė tikras milžinas. Negalėdavau net patikėti, kad tai tas pats nedidoliukas žilagalvėlis. O kai trenkdavo įsiliepsnojęs kumščiu į sakyklos kraštą, rodės, sudrebėdavo bažnyčios sienos, skambėjo langų stiklai.

Mylėjau jį ir vėliau. Tiktai vėliau žinojau, už ką myliu. Sulaikydamas kvapą, skaičiau jo „Dėdes ir dėdienes“ dešimtis kartų, neatsigrožėdamas, kaip Šešiavilkių Napalys aria „Pragiedruliuose“, – didžiausio tobulumo ir grožio, neprilygstamu ir nepalenkiamu orės paveikslu visoje lietuvių ir, mano įsitikinimu, visoje pasaulinėje literatūroje; skaičiau jo sukrečiantį tragizmu „Nebylį“, „Rimus ir Nerimus“… Ir nusispjaut man buvo, kad jis kunigas, sutaną dėvi, tautininkų vėliavas šventina. Mylėjau ne šventintoją. Žinojau, atiduoda duoklę valdantiesiems. Mylėjau žilagalvį svėdasiškį, didį literatūros talentą, daug gero davusį kiekvienam mūsų. Ir dar už tai, kad jo dėka pradėjau susigaudyti, jog ne visuomet po juoda sutana viskas juoda.

Bet visa tai suvokiau jau vėliau. Vėliau.

Juozas Baltušis (iš knygos „Su kuo valgyta druska“)

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.