2021 02 09

Antanas Šimkus

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Baltai

Gretos Skaraitienės / „Fotobanko“ nuotrauka

Galime keikti tą maršką, kuri visur viską storai užklojo, tą pro visur besiveržiančią „žiaure graže žeimą“, tuos atkirstus nuo civilizacijos namų ūkius ir sprogstančius iš pykčio socialinius burbulus – vis dėlto verta pripažinti, kažką šiemet atgavome. Lyg kokį savigarbos ekvivalentą – „sniego jausmą“. Galbūt specialiai jo nežadinome, neieškojome, nenorėjome, bet vis dėlto – kažkas sugrįžo į visuotinę dabartį iš kolektyvinės atminties, kuri jau buvo pradėjusi eižėti.

Taip, kai pradėjo snigti ir sniegelis tapo sniegu, kai šen bei ten temperatūra nukrito žemiau dvidešimties, kažkas įvyko – galbūt ne verbaliniu lygmeniu, nebūtinai išsyk prisijaukinant „apdrabos“ ar „snygio“ terminus, bet… 

Tas girgždesys po kojom, tie susiaurėję takai, sniego šlumščiojimas nuo stogų, varveklių klepsidros, netgi dūmų (kūrenamų malkų ar akmens anglies) dvelksmas – viskas įsimaišę, įsismelkę kartu su žiemos spalva. Balta. Spalva, kuri išryškina viską, kas svarbiausia. 

Gal ne spalva, o tiesiog paukščiai ėmė suktis arčiau namų, skardesni jų ir žmonių balsai, sakantys, čiauškantys, išrėkiantys tik tai, kas būtina. Gal tik sutapimas, kad žiemos gatvių brėžiniuose viešpatauja tik pagrindinės linijos. Kuo ilgiau miestas išbus be sniego, tuo daugiau štrichų atsiras.

Tas sniegas, ta baltuma ne tik išryškina – daug kur iš įprastinių kontūrų, linijų lieka užuominos. Paslaptys. Užburtas miškas. Neatsiejamas ir nuo lūžtančių kamienų, šakų vainikų ar stogų. Bet toks tas mūsų baltas kraštas, kuris išbando – ar esame verti patirti tą „žeure graže“? 

Kodėl taip atrodo? Nuo visuotinai praminto tako pasukus… Sakyčiau, visuose svarbiuose gyvenimo įvykiuose būta kažkiek sniego. Balti, minkšti kąsneliai krito išlydėjus į traukinių stotį savo laimę. Kaip tuo metu atrodė, išleidau visam kalėdiniam laikotarpiui kažkur į tėvoniją. Ir taip gaila skirtis, ir saldu. Pilies gatvės paryčiai. Aušros Vartų sūkuriai. Cukrus vis byrėjo ir byrėjo, kaupėsi ant palangių, tarsi koks sniego laikrodis. Rodės, kai nutirps, išsyk ateis pavasaris. 

Snigo ir tada, kai kažkur Laikinojoje sostinėje leidome lyg studentišką, lyg pogrindinį laikraštį su išgalvotais straipsniais ir interviu, kurių beveik niekam nereikia, bet mums buvo linksma. Už langų snigo ir snigo. Alaus suvaikščioti kas kartą darėsi vis sunkiau, nes svarbiau už troškulį buvo galimybė pasimėtyti sniegu. Dar niekad nebuvau matęs tiek baltumos mieste. Nuobodus kaip šalia plytinti autostrada ir jos tuometiniai kelkraštiniai tyrlaukiai mikrorajonas staiga tapo švarus ir pūkuotas. Tiesiog toks mielas kačiukas. Jei tada būtų egzistavęs feisbukas, visas būtų sukeltas ten akimirksniu. Šiame švelniame mieste tiko skaityti garsiai klasikų poeziją apie vargšo Joriko kaukolę, bet dar smagiau buvo braidyti po pusnynus ir pusnynėlius. Kas gali būti prasmingiau, nei braidyti po miestą iki kelių? Nebent tik tai atsiminti po dvidešimties metų, kai vėl krenta sniegas, girdisi prasisukančių ratų ūžesys, visa tai kažkaip ramina, tarsi balti chalatai po to, kai supratai, jog per ilgai tęsėsi ruduo, nes po jo išsyk bando belstis vasaris… 

Pilni žodžiai sniego, girgždančių prasmių, kietesnių ar net ledinių kasdienybės gniūžčių – per retai regime aštrią spalvą mūsų krašte. Ir štai ji grįžo.

Žinoma, kartu su viskuo, kas nugula ant to baltumo. Niekada nemaniau, kad šiame mieste tiek daug keturkojų. Arba tų gyvūnų gal ne tiek ir daug, bet jų šlapimo pūslės visai nebelaiko. Takai ir takeliai sužymėti tarsi detaliausi detalieji planai – žinoma, geltonai. Tai ir niūniuoji sau apie krantus kažką iš ankstyvosios „Foje“ repertuaro, žiūri į senius besmegenius, o jie į tave – taip išmintingai, kaip dzen vienuoliai – kaip tuštuma į būsimą tuštumą… Ir daros nebejauku – štai imsi ir pradingsi ten, toj baltumoj…

O šeimos lipdo ir lipdo, ritina tuos sniego kamuolius, kurie pasmerkti vos spėję įgyti antropomorfinių bruožų, mat vakare pro tuos sniego senolius prasineša, išdaužo juos kiti besmegeniai, – gal paveikti kažkokių medžiagų, gal išprotėję nuo nuotolinio mokymo, gal ir to, ir to… Tačiau jei iki savaitgalio išsilaikys šaltukas, šeimos vėl atstatys tas figūras, nakčiop vėl ateis edukacinės sistemos aukos, ir taip suksis karuselė, kol neatšils, kol vandeniu visa nepavirs.

Vienas iš didesnių baltosios žiemos privalumų – šalčio spaustukai. Netikėtai atsiranda naujų tiltų – gali tiesiog pereiti upę, tvenkinį, ežerą. Atrasti žiemos karalystę ten, kur nesitikėjai ar buvai tiesiog pamiršęs. Pavyzdžiui, su vaikais laužyti varveklius. Pats tarsi ir draudi jiems kišt burnon varveklį, nuo neaiškios kilmės pastatėlio nulaužtą, bet kažkodėl šypsaisi, kai matai, kad ledo gabaliuku nešina figūrėlė lyg tarp kitko pasislepia nuo tavęs už medžio, paskui išlenda įtartinai laiminga. O akyse kipšiukai. Ir supranti, kad tie kipšiukai tik tavo akių atspindys. Palinki pastariesiems pernelyg neįsijausti ir bėgat kartu su jais į pusnį piešti sniego angelų… Ir kur jie visi pasislepia, kai atšyla? 

Kartais atrodo, kad net judėjimo apribojimai kažkaip sutampa su dangaus pasiūlymais. Nebe taip juoda ir niūru. Rytais klausausi, kaip daugiabučio kieme keliomis kalbomis krenkščia sniegui skirti „šufeliai“, gremžtukais mašinų langus skutinėja „šoferiai“, dejuoja dusulingų mašinų starteriai, pasaulis kupinas garsų – tik tvorų pyškėjimui nūnai nėra kur įsiterpti, kaip ir pačioms tvoroms, nes dabar viskas iš kitokių medžiagų ir erdvės kitaip ribojamos, ir tų ribų kur kas daugiau. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Dabar, kai nebežinome, kiek truks ir užtruks žiema, norisi tą baltumą pasaugoti. Tarsi baltai ir Baltija būtų taip pat susijusi su žieminiu mūsų gyvenimu. O ką – nepanašu? Jei dažniau tektų įveikinėti tas baltąsias kliūtis, galbūt mažiau liktų laiko ir jėgų tarpusavio purvataškystėms. Taip sakant, užgrūdintų charakterį. Jau senokai dairomės į šiaurę – nuo politikų, įvairių teisių gynėjų iki kalėdinių elnių augintojų ir žiemos olimpinių šakų kultivuotojų. Tai štai – turim galimybę pabūti šiauriečiais tiesiogiai. Pasimatuoti kailinius, taip sakant, per pečius…

Žvelgiu į orų prognozės duomenis. Nagi tęsiasi žiema, tęsiasi. Ir tuo 2021-ieji gerokai puošnesni ir tikresni už 2020-uosius. Beje, kaukės visai neblogai apsaugo ir nuo šalčio. Bent kurį laiką. Bent šiame krašte. Žiauriai gražiame. Baltame. Taip. Baltų.