2020 09 03
bernardinai.lt
Vidutinis skaitymo laikas:
Baltarusė katalikė J. Fralova: „Bažnyčia mūsų šalyje pagaliau nusikratė baimės“

Tebesitęsiant taikiems protestams Baltarusijoje, valdžia su jėgos struktūromis toliau suiminėja piliečius ir bando blokuoti jų laisvės judėjimus. Šią savaitę žmonėms susirinkus Nepriklausomybės aikštėje, OMONas ir milicija vėl pradėjo gaudyti protestuojančiuosius, stumdami juos link Šv. Simono ir Šv. Elenos katalikų bažnyčios, į kurią žmonės subėgo gelbėdamiesi nuo brutalių suėmimų.
OMONo pareigūnai užbarikadavo bažnyčios duris, nieko nei įleisdami, nei išleisdami iš jos. Baltarusijos Katalikų Bažnyčios hierarchas arkivyskupas Tadeuszas Kondrusiewiczius atvirai pasmerkė tokius veiksmus – todėl nebuvo įleistas į Baltarusiją, nors yra šios šalies pilietis.
Protestai nesibaigia. Rugsėjo 1-ąją studentai rengė maršus Minsko gatvėmis, o tikintieji rinkosi prie minėtos katalikų bažnyčios ir dainavo dainas, iš visų pusių apsupti OMONo pajėgų.
Julia Fralova – baltarusė iš Minsko, Tarptautinės evangelizacijos ir Išlaisvinimo tarnystės „Brangus perlas“ animatorė, laisvos Baltarusijos judėjimo šalininkė. Tikėjimą atrado prieš 19 metų, kai Minske, Karlo Markso gatvėje, prie jos priėjo penkiolikmetė krikščionė ir papasakojo apie Dievą. Julia atsivertė ir grįžo į Katalikų Bažnyčią, kurioje buvo krikštyta. Nors augo netikinčiųjų šeimoje (tikinti buvo tik močiutė, tėvai ir sesuo įtikėjo vėliau), ji pajuto pašaukimą skelbti Dievą taip, kaip pati Jį atrado – evangelizuodama gatvėse.
1995 metais J. Fralova Minske prisijungė prie Lenkijoje kilusio judėjimo „Šviesa-Gyvenimas“ (kitaip dar žinomo kaip „Oazė“) bendruomenės, o vėliau – ir prie „Brangaus perlo“, kur atsidavė tarnystei. Julia kartu su kunigu Ireneuszu Kopaczu evangelizuoti važinėjo daugiausia po posovietines šalis, tokias kaip Rusija, Kazachstanas, Uzbekistanas, Kirgizija, Turkmenistanas, Ukraina, taip pat – Lenkija ar Vokietija. Julia sutiko pasidalinti savo mintimis apie tai, kas vyksta Baltarusijoje ir kokia yra religinė situacija šalyje, kurią 26 metus valdo Aleksandras Lukašenka.

Kaip vertini tai, kas dabar vyksta Baltarusijoje? Kodėl žmonės masiškai sukilo būtent po šių rinkimų?
Šiuo metu vyksta orumo revoliucija, kaip tai pavadino kandidatė į prezidentus, o tiksliau – tautos išrinkta prezidentė Sviatlana Cichanouskaja. Pagaliau. Kodėl masiškai sukilo šį kartą – objektyviai sunku pasakyti, nes rinkimų falsifikavimas vyko visą laiką. Aleksandrą Lukašenką teisėtai išrinko tik kartą, 1994 metais. Po to jis visą valdžios aparatą padarė pavaldų sau, sukūrė melo (televizija, mokytojai, direktoriai, parlamentas, Centrinė rinkimų komisija) ir baimės (visos Vidaus reikalų ministerijos struktūros, kariuomenė, teismai) sistemą. Visa valdžia buvo jo rankose.
Kodėl žmonės sukilo dabar? Gal 26 metai – jau per daug, gal diktatūra priėjo liepto galą, galbūt pasikeitė karta, kuri turi internetą, gali keliauti. Gal todėl, kad pastaruosius kelerius metus baltarusiai galėjo dirbti Lenkijoje ir, lygindami gyvenimo lygį, padarė išvadas. Galbūt visa situacija dėl koronaviruso pasiekė melo dugną. Manau, kad atėjo tinkamas metas.
Tai, ko negalėjo padaryti opozicija, padarė paprasti žmonės. Nors opozicijos nuopelnai irgi yra didžiuliai – šie žmonės, nors persekiojami, išbuvo nuo pradžios. Atsirado tinklaraštininkų, kurie į paprastą žmonių kalbą išvertė viską, apie ką kalbėjo ir dėl ko kovojo opozicija, apie tai, kas iš tikrųjų dedasi Baltarusijoje. Pavyzdžiui, Sergejus Cichanouskis važinėjo po šalį ir rodė, kas dedasi kaimuose, mažuose miesteliuose ir pan. Jis priartino opozicijos žinią paprastiems žmonėms. Jį, kaip ir opozicijos lyderius, suėmė, Sviatlana buvo priversta užimti vyro vietą, ir pažiūrėkite, kas nutiko. Tai tiesiog stebuklas. Žmonės prieš rinkimus stojo į ilgiausias eiles, norėdami pasirašyti už alternatyvų kandidatą, kad tik ne už Lukašenką.

Po to Sviatlana su dviejų moterų ir dviejų rinkimų štabų pagalba važinėjo po visą šalį, o žmonės labai gausiai rinkosi, netgi pačiose mažiausiose gyvenvietėse. Žmonėms gimė viltis. Tvyrojo džiaugsmo, meilės, vilties atmosfera. Tai labai svarbu. Paprasta moteris prieš diktatorių. Tiesiog „Gražuolė ir pabaisa“, kur laimi „gražuolė“. Po to žmonės išėjo apginti savo balsų, išėjo prieš melą, prieš smurtą. Už teisę balsuoti, už orumą, tiesą, teisingumą.
Stebint žiaurius įvykius rugpjūčio 9–10 dienomis, matant, kaip OMONas ir milicija talžo beginklius protestuotojus ir praeivius, grūda į automobilius, girdint siaubingus suimtųjų liudijimus, kyla klausimas – kas jie? Kas tie žmonės, kurie muša savo kaimynus, pažįstamus? Iš kur jie turi tiek žiaurumo?
Taip, tai tiesa. Tartum būtų grįžę 1937 metai, kai mušė, žudė be teismo, masiškai kaip, pavyzdžiui, Kuropatuose. Man irgi buvo sunku suvokti, priimti, kaip jie galėjo mušti iki mirties, mušti, kad padarytų žmones neįgalius, prievartauti vyrus ir moteris… Tai siaubinga, protu nesuvokiama. Sunku pasakyti, kas tie žmonės… Nesugebu.
Tik matosi, kokią brutalią sistemą sukūrė Lukašenka, kuris turi sadistinių polinkių. Mogiliavo psichiatrinėje ligoninėje jam nustatė mozaikinę psichopatiją. Yra gydytojų, pabėgusių iš šalies, kurie daugiau galėtų pasakyti šia tema.
Galime prisiminti politinių oponentų nužudymus 1999-aisiais, be to, jis šalyje paliko galioti mirties bausmę ir niekada niekam nesuteikė pasigailėjimo malonės. Giriasi, kaip su kitais iššaudė nusikaltėlius 1990-aisais ir taip padarė tvarką. Jis grąžino komunistinius simbolius, palaikė Lenino ir Stalino kultą, niekada nebuvo Kuropatuose, netgi JAV prezidentas Billas Clintonas 1994 metais ten lankėsi. Jis – ne. Nes tai sovietinis žmogus, tik dar ir su diagnoze. Jis metų metus kūrė tokią sistemą. Juk ir dabar matėte nuotraukas, kur jis pasirodo su ginklu rankoje ir apsiginklavusiu penkiolikmečiu sūnumi. Sovietiniai nusikaltėliai nebuvo nuteisti, komunizmui nebuvo įvykdytas tribunolas.

Tenka girdėti kritikos Baltarusijos atžvilgiu, kad nė viena revoliucija nebuvo laimėta be aukų, kad norint nuversti diktatorių reikia sukilti naudojant jėgą. Bet baltarusiai veikia labai civilizuotai, taikiai, net demokratiškai. Kodėl jie nesiima ginklo?
Istorijoje būta taikių revoliucijų, kurios nugalėjo. Pavyzdžiui, Filipinuose 1980-aisiais – Rožinio revoliucija, kai milijonai katalikų su rožiniais rankose nugalėjo kruviną diktatorių Ferdinandą Marcosą. Būtent, matosi, kad esame europiečiai, žmonės taikūs, civilizuoti ir norime laimėti taikiai, dvasios ir tiesos stiprybe. Baltarusiai imasi ginklo, kai grėsmė kyla iš išorės.
O ar tiki, kad Aleksandrą Lukašenką galima nuversti taikiai?
Tikiu. Nors turiu klausimų karininkams, kariams, kurie dar ne iki galo prarado sąžinę: kodėl, žiūrėdami į pamišusį diktatorių su ginklu, apginklavusį savo vaiką, naudojantį baisų milicijos smurtą prieš žmones, karininkai nesusivienija ir nesuima Lukašenkos, nors jis yra nusikaltėlis? Ko jie laukia? Ar uniformuoti žmonės yra visiški belaisviai be orumo ir sąžinės?
Ar esi dalyvavusi protesto akcijose? Kaip tada jauteisi? Ar nebuvo baisu?
Taip, daug kartų. Aprašiau tai savo knygelėje „Mano kelias į Baltarusijos išlaisvinimą“, kurios dar neišleidau, taip pat rašiau teologijos magistro darbą tema „Dvasinis Baltarusijos išlaisvinimas remiantis Dievo tarno kunigo Franciszeko Blachnickio knyga „Postsovieticum““.
Pirmą kartą proteste dalyvavau 2000 metais. O rimčiau prisijungiau 2010-aisiais. Gruodžio 19 dieną buvau proteste prieš rinkimų klastojimą, vėliau dalyvavau ir organizavau akciją „Malda už Baltarusiją“ prie Šv. Simono ir Šv. Elenos bažnyčios Minske. Rašiau politiniams kaliniams, evangelizavau ir meldžiausi su jų šeimomis, lankiau kalinius, buvau teismuose ir t .t. Baimę perlaužiau, kai piligriminėje kelionėje priėjau prie žinomo politinio kalinio Pavelo Sevjaryneco. Ne tiek bijojau pati, kiek šalia jo tvyrojo baimės atmosfera, atrodė, kad, jeigu prieisi, tai iš krūmų iššoks 10 milicininkų.
Esu kilusi iš šeimos, kurioje už dešrą svarbiau tai, kas vyksta šalyje. Mane augino sąmoningai, tai tiesiog mano kraujyje, kitaip nemoku. Daugelį metų užsiėmiau tik evangelizacija, bet tiesa apie tai, kas vyksta šalyje, visada buvo mano maldose. Vėliau, dalyvaudama akcijose ir ten mokydama žmones melstis, pastebėjau, kad tai veikia, kad baimės demonai išsilaksto, kad susidaro taikos ir drąsos atmosfera.

Baltarusijos konstitucija pripažįsta, kad visi tikėjimai lygūs prieš įstatymą, vadinasi, Baltarusijoje yra tikėjimo išpažinimo laisvė. O kaip tai atrodo praktikoje?
Baltarusijos konstitucija taip pat skelbia, kad valdžia priklauso žmonėms, bet praktiškai tai neveikia. Mūsų šalyje konstitucija, teisės yra nuolat pažeidžiamos. Praktikoje yra taip: vakar mūsų arkivyskupo Tadeuszo Kondrusiewicziaus tiesiog neįleido į Baltarusiją. Šiandien Lukašenka pasakė, kad arkivyskupas „įlindo“ į politiką.
Pagal statistiką katalikai yra antra didžiausia tikinčiųjų grupė Baltarusijoje. Kokie yra Baltarusijos katalikai, palyginti su kitų tautų tikinčiaisiais?
Baltarusiai katalikai yra tokie, kokia yra Bažnyčia, ir skiriasi pagal teritoriją, kurioje gyvena: Rytų ir Vakarų. Yra daug tokių, kurie supranta, kas vyksta, ir aktyviai dalyvauja politikoje, o yra ir tokių, kurie laikosi sovietinės sistemos, kad Bažnyčia neturi įsitraukti į politiką, „kiekviena valdžia yra iš Dievo“, taigi galvoja, kad Lukašenka, Stalinas, Hitleris – nuo Dievo, nes jie pateko į valdžią, tad negalima jiems priešintis. Bet, laimei, tokių yra mažuma.
Daugelį metų Bažnyčia tylėjo, o neseniai pradėjo kalbėti, tai yra stebuklas, matome, koks smūgis jai buvo suduotas vakar. Arba net tai, kad milicija užbarikadavo katalikų bažnyčios duris ir neleido žmonėms nei įeiti, nei išeiti.
Ortodoksai Baltarusijoje visa laiką laikosi su valdžia, todėl bijo ką nors sakyti, o katalikai ne iki galo „savi“, nes mūsų šalyje – tik apie 20 proc. Katalikai laisvesni, bet irgi bijojo. Iš sakyklų ilgą laiką nebuvo kalbama apie Bažnyčios socialinį mokymą. Baltarusijoje pusė katalikų kunigų – iš Lenkijos, valdžia juos gali išvaryti, neduoti žemės Bažnyčiai. Taigi Katalikų Bažnyčia bijojo garsiai kalbėti. Tvyrojo baimė. Bet šiais metais jau tokios baimės nebėra, ir ačiū Dievui!
Ar Lukašenkos režimas kaip nors veikia katalikų išpažinimą?
Taip, propaganda. Pavyzdžiui, jeigu tikintysis žiūri baltarusišką ir rusišką televiziją, kurioje – vien tik melas, ir tuo tiki, tada režimas tam tikru būdu formuoja kai kuriuos katalikus. Ir, kaip jau sakiau, formavimas vyksta per baimės dvasią. Negali dėl ko nors viešai pasisakyti, netgi jeigu visi supranta, kas vyksta, – nes tada rizikuoji pakenkti Bažnyčiai. Visa tai labai blogai. Atėjo laikas prabilti tiesai ir nugalėti.

„Solidarumo“ metais, kai Lenkija kovojo dėl laisvės, Katalikų Bažnyčia ir jos kunigai drąsiai stojo žmonių pusėje ir kovojo dėl laisvės. Lietuvoje Katalikų Bažnyčia irgi buvo įsitraukusi į tokią kovą. O kaip yra Baltarusijoje? Ar katalikų kunigai, tikintieji palaiko laisvės siekį? O gal pasirenka neutralią poziciją?
Bažnyčia palaiko baltarusių kalbą, kaip ir skelbia tiesą. Tik labai ilgai Katalikų Bažnyčioje buvo tylima. Juk prieš keletą metų be jokio pagrindo KGB sulaikė kunigą Vladislavą Lazarą [jis buvo apkaltinas valstybės išdavyste – aut. past.], o vėliau paleido. Tas pats mūsų minėtas arkivyskupas T. Kondrusiewiczius 2010 m. elgėsi kitaip – atėjo į Lukašenkos inauguraciją, nors rinkimų balsai buvo sufalsifikuoti, o taikūs protestai – sutramdyti. Daugelis žmonių, tarp jų ir katalikų, tąkart buvo suimti…
Iš kitos pusės, katalikų Baltarusijoje yra tik apie 20 proc., taigi – ne dauguma. Pastaraisiais metais arkivyskupas pradėjo drąsiai kalbėti apie tai, kas vyksta šalyje, šiemet kunigai jau eina į akcijas, protestų maršus kartu su žmonėmis – tai didelis liudijimas visiems. Manau, dėl to režimas taip ir sureagavo į katalikus šiomis dienomis. Dėkoju Dievui, kad Bažnyčia Baltarusijoje nusikratė baimės ir nebenori dalyvauti mele.
Šiuo metu esi Vokietijoje ir įvykius savo tėvynėje stebi iš tolo. Kokie apima jausmai matant tai, ko taip ilgai laukei?
Taip, dėl sveikatos sutrikimų kol kas negaliu ten būti, bet manau, kad savo misiją tam tikru būdu jau atlikau, nors galbūt ne iki galo. Pavyzdžiui, siekiau, kad visa Baltarusija melstųsi už save, kad Baltarusijos Katalikų Bažnyčia būtų drąsi ir skaidri. Džiaugiuosi, jaudinuosi, meldžiuosi, rašau, daugiau dalyvauju komunikacijos tinklais, pavyzdžiui baltarusių katalikų grupėje feisbuke, to irgi reikia. Nuotolinis dalyvavimas panašus į žurnalisto darbą.
Dabar yra mūsų žmonių laikas, jų visų laikas. Kyla džiaugsmas, pasididžiavimas, skausmas, kartais net kartėlis ir pyktis – bet stengiuosi susivaldyti per maldą už priešus, per išpažintį arba pokalbį.
Kokią viltį puoselėji savo tėvynės atžvilgiu?
Kad galutinai nuversime šį diktatorišką režimą, kad grįš pamatinė tiesa, teisingumas, paprasta, normali laisvė. O po to pamatysime…
Naujausi

Vertėjas N. Gitkindas: vertėjo uždavinys yra perteikti tikslias verčiamas rašytojo mintis, vengiant savo traktavimo

Laisvės kovotojo Antano Lukšos 100-ųjų gimimo metinių minėjimas

S. Ševčukas aplankė Lenkijoje gyvenančius ukrainiečius

Pastoraciniai apmąstymai apie dalyvavimą socialinėje žiniasklaidoje

Tvarios taikos manifestas: be esminių pokyčių pačioje Rusijoje karas nesibaigs

Kai Bažnyčia mus nuvilia

Kada gerumas sušvinta Dievo dovanotomis spalvomis

Aludės sfinksas

Politologas N. Maliukevičius: „Pagrindinis Rusijos propagandos taikinys yra Vakarų valia remti Ukrainos kovą“

Ir kunigas gali padaryti sunkių nuodėmių

Patarimai prieš egzaminus: kaip pasitikti ramiai?
