Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais. Paremti

2022 04 07

Sabina Brilo

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Baltarusija: tarp Rusijos ir pasaulio

Sabina Brilo. Asmeninio archyvo nuotrauka

Sabina Brilo yra baltarusių poetė, nuo praėjusių metų rudens gyvenanti Vilniuje. Tekstą iš rusų kalbos vertė Vytenis Končius

Pačiomis pirmosiomis karo dienomis, kai iš Baltarusijos teritorijos į Ukrainą pradėjo lėkti raketos, tarp mano tėvynainių paplito toks kartus juokelis: „Dabar jaučiuosi kaip nacis ir žydas tuo pat metu.“ Baltarusiams nebuvo lengva susidoroti su savo emocijomis: iš vienos pusės – bombardavimai, mirtys, blokados ir visas kitas karo siaubas, iš kitos – kaltės jausmas ir suvokimas, kad esame nusikaltimo bendrininkai.

Nepaneigiamas faktas: tavo šalis yra agresoriaus pusėje. Mane pačią tada apėmė neteisybės jausmas (nors, reikia pripažinti, ilga gyvenimo totalitarinėje valstybėje patirtis šį jausmą gerokai atbukina, nes prie jo priprantama; tačiau tai jau atskiro pokalbio tema). Trečią karo dieną parašiau savo feisbuko paskyroje: „Aš, baltarusė, Minsko gyventoja, nė karto nebalsavau už šią vadžią, kuri jau daugybę metų laikosi mano šalyje su melo, niekšybės, gąsdinimų, savivalės ir prievartos pagalba.“

Toliau parašiau štai ką: „Visą savo sąmoningą gyvenimą aš smerkiau šios valdžios nusikalstamus veiksmus, rašiau ir šnekėjau apie tai, priešinausi ir gyniau savo žmogiškąjį orumą kaip tik sugebėjau.

Tačiau šiandien priklausymas Baltarusijos valstybei ne tik daro mane beteisę mano protėvių žemėje, fiziškai pažeidžiamą ir visiškai netekusią saugumo jausmo — šis priklausymas daro mane Putino ir Lukašenkos nusikaltimų bendrininke.

Tai absurdiška. Argi žmonės yra atsakingi už savo valstybes, kurios juos engia, gniuždo, tremia, kalina ir žudo?! O galbūt problema ta, kad šiuolaikinio pasaulio politikoje, pasirodo, nėra jokių realių teisinių mechanizmų, galinčių sustabdyti tironijos siautėjimą?“

Aš parašiau, kad „atsisakau prisiimti bet kokią kaltę vien už tai, jog esu baltarusė. Aš pakankamai daug prisikentėjau ir toliau kenčiu nuo šio režimo. Aš atsakau tik už savo veiksmus ir už savo sąmoningus pasirinkimus. Kartoju – aš niekada nerinkau žmonių, užgrobusių vadžią mano nelaimingoje šalyje“.

Kitą dieną, vasario 27-ąją, Baltarusijoje vyko referendumas dėl Konstitucijos pakeitimo, kuris, žinoma, nebuvo joks tautos valios išreiškimas, o eilinis farsas, begėdiška širma, dangstanti dar didesnį valdžios cinizmą ir savivalę mano šalyje. Tą pačią dieną į mano tėvynainius kreipėsi Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Savo kalbos pradžioje jis pasakė: „Šiandien jus visus kviečia į balsavimo punktus išreikšti savo valią referendume. Tai gali atrodyti kaip įprastas politinis procesas, tačiau dabar jau niekas nebegali būti kaip įprasta.“

Pastaroji frazė man nuskambėjo gana keistai, kadangi 2022 metų Baltarusijos referendumas, kad ir kaip žiūrėtum, niekaip negalėjo „atrodyti kaip įprastas politinis procesas“. Visų pirma jokios vidaus politikos, išskyrus ideologiją, valdžios savivalę, prievartą ir terorą, Baltarusijoje jau seniai nebuvo, kaip nebuvo ir sąžiningų rinkimų. Antra, vargu ar kas nors iš baltarusių suprato, dėl ko ir kam reikia įtraukti į Konstituciją visą paketą naujų punktų, kurie niekaip nepadės išspręsti pagrindinės šalies problemos – įsisiautėjusios tironijos. Be to, dalis Baltarusijos teritorijos jau buvo užimta Rusijos pajėgų, pasilikusių čia po paskutinių bendrų karinių pratybų (kurios, beje, vadinosi „Sąjungininkų ryžtas“) ir būtent šios pajėgos atakavo Ukrainos teritoriją.

Protesto „antkapiai“ Putinui ir Lukašenkai Malyno miestelyje netoli Kyjivo. EPA nuotrauka

„Šiame kare mes, deja, esame skirtingose pusėse, – kreipėsi į mus Volodymyras Zelenskis. – Šis referendumas yra jums, baltarusiai. Jūs sprendžiate, kas esate. Jūs sprendžiate, kuo norite būti, kaip žiūrėsite į akis savo vaikams, kaip žiūrėsite į akis vienas kitam, savo kaimynams. O mes juk – jūsų kaimynai.“ Tokiais žodžiais kreipėsi savo laisvę ginančios šalies prezidentas į žmones, kuriuos pažemino ir pavergė jų pačių valstybė. Mes – laisvėje arba tremtyje (nes įkalintieji negalėjo žiūrėti Zelenskio kreipimosi – kalėjimo televizoriai rodo tik lukašenkišką-putinišką propagandą) klausėmės šių žodžių gniauždami kumščius ir rydami ašaras.

„Kyjivą jie atakavo ketvirtą valandą ryto. Jūs, broliai baltarusiai, tuo metu miegojote, o mes pabudome. Jūs miegate ir dabar, o mes nuo to momento nebegalime užmigti. Nes mes kovojame. Kovojame už savo šalį.“

Vasario 24-ąją ketvirtą ryto aš nemiegojau – apskritai visą tą naktį miegojau blogai. Kaip, beje, ir daugumą naktų Minske nuo 2020 m. vasaros pradžios iki 2021 m. vasaros pabaigos. Iki pat tos dienos, kada su vyru palikome šalį, palikę joje visą savo turtą – kilnojamąjį, nekilnojamąjį ir gyvąjį. Per tą laikotarpį mūsų šeima patyrė visko: rytinius ginkluotų žmonių įsiveržimus į mūsų namus, kratas, tardymus, prievartinius išsiskyrimus, draugų įkalinimus. Mes negalvojome apie savo sveikatą, mes pamiršome apie COVID19 – tai atrodė tokia smulkmena, lyginant su kasrytiniu ilgu ir atkakliu skambučiu į duris.

Nuosavame bute mes nebesijautėme saugūs nei dieną, nei naktį. Ir niekas negalėjo mums padėti. Aš skaičiau filosofines knygas, mėgindama nugalėti savo baimę, mokydamasi „gyventi, tarytum jau mirei“. Nes mes nežinojome, ką daryti. Na, tiksliau, mes tęsėme savo žurnalistinę ir žmogaus teisių gynimo veiklą: fiksavome žurnalistų teisių pažeidimus, darėme propagandos monitoringą, kiek galėjome padėjome savo draugams, patekusiems į represijų pragaro mašiną, tačiau visi šie veiksmai neišsprendė mūsų pagrindinio klausimo – kaip išsigelbėti? Kaip išsaugoti savo laisvę, žmogiškąjį orumą ir gyvybę? Ką daryti, kaip sustabdyti šį terorą ir teisinę savivalę?

„Šiandien jūs dar nepadarėte savo pagrindinio pasirinkimo. Jis – prieš jus ir turi priklausyti tik nuo jūsų. Ne nuo Rusijos, Ukrainos ar JAV, o nuo Baltarusijos žmonių“, – sakė V. Zelenskis, kreipdamasis į baltarusius ketvirtą karo dieną. Šimtai tūkstančių politiškai aktyvių piliečių buvo, kaip ir aš, už Baltarusijos ribų, tūkstančiai buvo kalėjimuose ir tardymo izoliatoriuose, nes jie jau bandė padaryti savo pagrindinį pasirinkimą ir darė viską, ką tik įmanoma buvo padaryti esant savo (ne savo?) šalyje. Jokie jokio referendumo rezultatai nuo nieko, išskyrus jo užsakovą, jau seniai nebepriklauso ir visos šios frazės – „viskas priklauso nuo jūsų“, „tik tauta renkasi“ – yra tiek nuvalkiotos putininės-lukašenkinės propagandos, kad jau seniai prarado bet kokią prasmę ir reikšmę.

Baltarusių nuo vasario 26-os iki kovo 17-os siekiant apriboti karinės technikos judėjimą į Ukrainą sugadintų geležinkelio vėžių vietos. Vyriausio Sviatlanos Cichanouskajos patarėjo platinamas žemėlapis

Daugeliui Baltarusijos gyventojų viskas susiaurėjo tik iki vieno klausimo: išvažiuoti ar likti pavojuje? Labai daug baltarusių sąmoningai pasirinko pasilikti šalyje, kad ir toliau sąžiningai tęstų savo veiklą: mokytų, gydytų, kurtų… Nepaisant viso teroro, jų nereikia kviesti priešintis – referendumo dieną ir po jo tūkstančiai žmonių spontaniškai išėjo į gatves ir aikštes, pasirengę areštams ir įkalinimams. Juos areštavo ir įkalino, iš jų tyčiojosi. Tačiau apie tai dabar jau mažai rašoma, nes jau daug apie tai rašyta anksčiau, o patyčios juk visada tokios pačios, jei jau jos leidžiamos ir yra aprašytos, tai ką gi daugiau apie jas galima kalbėti…

Dar vienas sąmoningas pasirinkimas, kurį dabar daro baltarusiai, kaip rodo visuomenės nuomonių apklausos – tai jų aktyvus nenoras kariauti Rusijos pusėje. Asmeniškai pažįstu šauktinio amžiaus vaikinų, visai neseniai palikusių šalį praktiškai be jokių lėšų pragyventi, siekiančių pabėgti bet kur, kad tik nebūtų paimti į kariuomenę ir pasiųsti žudyti ukrainiečių. Kiti baltarusiai stoja į karą, tačiau Ukrainos pusėje. Baltarusiai užsiima savanoryste ir labdara, galvoja apie Ukrainą ir meldžiasi už ją. Kai buvo užblokuotos mano toli gražu nepasiturinčių baltarusių draugų, tapusių bėgliais, ukrainietiškos banko kortelės, į kurias ateidavo jų kuklus atlyginimas, jie sureagavo taip: „Jei šie pinigai atiteks Ukrainai, tai tebūnie tai mūsų auka jiems.“

„Nuoširdžiai linkiu Baltarusijai vėl tapti ta pačia gera ir saugia Baltarusija, kurią visi žinojome dar taip neseniai. Padarykite teisingą pasirinkimą. Aš esu tikras – tai yra pagrindinis jūsų didžios tautos pasirinkimas.“

Tačiau jau ketvirtį amžiaus mūsų šalis nebėra nei gera, nei saugi. Ir jei V. Zelenskis dabar šaukiasi pasaulio bendruomenės prašydamas pagalbos, mes tai darome jau ketvirtį amžiaus. Mums jau žadėjo, pavyzdžiui, tarptautinius standartus žmogaus teisių srityje. Tačiau tai pasirodė labai silpni pažadai, Leviatano jais nenugalėsi…

Kad ir kuo mus bandytų įtikinti ekspertai, kad ir kaip mes bandytume įtikinti save ir vieni kitus, tampa vis aiškiau – saugumo nėra, niekas mūsų neapsaugos. To civilizuoto pasaulio, kurio konvencijų ir garantijų mes taip patikliai ir naiviai šaukėmės, tiesiog nėra. Šiuo metu sąžiningiausiai, ko gero, skamba šūkiai: „Gelbėkitės, kas galite“ ir „kas nepasislėpė, pats kaltas.“

Aš pradėjau nuo baltarusių kaltės jausmo, nuo to netikėto „nacio ir žydo tuo pat metu“. Taip, ši kaltė didžiulė, nepakeliama, ji liejasi per kraštus. Mano tėvynainių socialiniai tinklai pilni apmąstymų, net nesvarbu, pripažįsta ar neigia konkretus žmogus šią kaltę, tačiau bet koks teksto analizės specialistas pasakytų, kad pats faktas, jog taip pasisakoma, rodo, kad visuomenėje yra pavojaus, nerimo ir skausmingumo pojūtis. Žmonės, iškankinti savo pačių valstybės, praradę balso teisę ir baudžiami už menkiausią bandymą pakelti balsą, žmonės, nuolat patiriantys neteisingo teismo ir įkalinimo grėsmę, staiga tampa dar ir karo nusikaltimo bendrininkai su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis: keičiasi požiūris į mus, kaip į tautą, ir kaip į kiekvieną tos tautos atstovą individualiai. Kaip tai iškęsti po viso to, ką jau esame iškentę ir prieš tai, ką dar reikės iškęsti?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Aš citavau V. Zelenskio žodžius, skirtus baltarusiams, kad parodyčiau, jog netgi Ukrainos, t. y. šalies, kuri mus rėmė 2020 metų vasarą ir vėliau (daugeliui mano draugų, bėgančių nuo Baltarusijos valdžios persekiojimų, padėjo būtent Ukrainos žurnalistinės organizacijos) lyderis, rodosi, nelabai supranta, kokiomis sąlygomis gyvena žmonės mano šalyje. Ukraina kovoja su blogiu, atėjusiu iš išorės, o mes jau daug metų esame po vidaus blogio jungu, kuris, nuolat žemindamas ir naikindamas savo tautą, kaip skydu nuolat dangstosi valstybės suverenitetu — „nesikiškite į mūsų reikalus, pati tauta turi spręsti!“ Suverenitetas jau taip ilgai buvo naudojamas pateisinti Lukašenkos nusikaltimus baltarusių tautai, kad nebeatlaikė ir įskilo – pietinė šalies siena, galima sakyti, jau nebėra jokia siena, o ir pats Lukašenka, galimas daiktas, laikytinas kariniu nusikaltėliu.

Tik neaišku, ar bus teismas, ir jei bus, tai kada. Mes, baltarusiai, Europos tauta, labai ilgai laukėme tarptautinės pagalbos, laukėme kažkokių egzistuojančių teisinių mechanizmų, kol galų gale nukraujavę pagaliau supratome, kad nėra jokios apsaugos nuo tirono. Beviltiškas Ukrainos pagalbos šauksmas tarptautinei bendruomenei atskleidžia mums vieną faktą, kad ir koks jis būtų siaubingas: pasaulio bendruomenė nėra vieninga, siekiant išsaugoti taiką pasaulyje. Panašu, kad sotus alkano neatjaučia. Realių mechanizmų, gebančių ne tik užkardyti tirono nusikaltimus prieš savo tautą, tačiau net ir sustabdyti grobikišką karą, nėra nei teisėje, nei politikoje. Žmonijos išlikimas priklauso nuo individų, turinčių masinio naikinimo ginklą, valios. Ką daryti? Panašu, kad belieka tikėtis stebuklo. Ir, jei jis įvyks – kurti naują pasaulio saugumo strategiją, tokią, kurioje nuo tironų būtų apsaugoti visi ir kiekvienas.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.