2021 06 03

Urtė Petrulytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Baltarusijos jaunimo organizacijos atstovas: „Viskas turi savo ribas“

Kadras iš Ukrainoje vykusio protesto prieš A. Lukašenką. EPA nuotrauka

„Aš nežinau, jie tiesiog mus nužudys.“ Tai žinutė, kurią gavau iš vis dar aktyviai opozicijoje veikiančio jauno kolegos, kai prievarta nutupdžius lėktuvą Minske sulaikyti Romanas Protasevičius ir jo draugė Sofija Sapega.

Praėjo beveik metai nuo tos dienos, kai Baltarusijoje jaunimas išėjo į gatves ir aiškiai pasakė, kad nori demokratiškai išrinkto šalies vadovo. Praėjo beveik dveji metai, kai paskutinį kartą sėdėdami Vilniaus senamiestyje drauge su aktyviais Baltarusijos jaunimo atstovais dėliojome planus dėl bendro dokumento rengimo. Pastarasis buvo apie mirties bausmės panaikinimą Baltarusijoje. Tos pačios mirties bausmės, kuri dabar gresia 26-erių metų žurnalistui Romanui Protasevičiui. Gegužės 23 d. po teroristinio „Raynair“ lėktuvo užgrobimo jis buvo išlaipintas ir sulaikytas Minsko oro uoste.

Pažįstami jauni žmonės iš Baltarusijos šiandien dalijasi informacija apie naujus sulaikymus; apie kalinamus studentus ir organizacijų atstovus. Kol buvo leidžiama, jie dalyvaudavo kiekvieno iš sulaikytųjų teismuose ir, užfiksavę teismo nuosprendžius, versdavo į anglų kalbą, viešino pasauliui. Visgi galima pastebėti, kad Baltarusijos jaunimo nuotaikos darosi vis slogesnės. Paskutinis pokalbis buvo apie bendrą jaunimo situaciją šalyje, jų požiūrį į pasaulį sukrėtusį A. Lukašenkos režimo incidentą. Dėl saugumo pašnekovo vardas šiame interviu yra pakeistas.

Protestas Minske. EPA nuotrauka

Nebematome protestų, atrodo, gal žmonės pavargo, o gal juos „batiuška“ užčiaupė. Ar daug jaunų žmonių sulaikyta Baltarusijoje? Kuo dažniausiai jie kaltinami teismuose?

Tikslaus bendro visų kalinamų ir teisiamų jaunų žmonių skaičiaus mes nežinome. Nuo rugpjūčio mėnesio stengiamės dalyvauti daugumoje svarstymų, bet šiuo metu aktyviausiai informaciją renkame apie dvi kriminalines bylas, iškeltas studentams dėl lapkritį vykusių protestų ir dėl šokio Bresto mieste sulaikytam jaunimui.

Vienas iš abejotinų faktų studentų byloje – kad neva universitetų darbuotojai tyrėjams pareiškė, jog studentai trukdė mokymosi procesui, jų elgesys galėjo „sugriauti“ visą universitetą. Tačiau bylos svarstymo metu jie, iškviesti liudyti, teigia priešingai – kad studentai nieko nedarė. Labai įdomu stebėti ir neįsivaizduoju, kaip šis teismas toliau tęs savo darbą.

Su jaunimu iš Bresto – šiek tiek kitokia istorija. Jie taikiai protestavo savo mieste ir vienu momentu pradėjo gatvėje haravot (šokti sukdami ratus), po 6–7 minučių atvažiavusi policija vandens patrankomis juos apšaudė ir sulaikė. 22 iš jų jau nuteisti, kiti dar laukia nuosprendžio.

Šios bylos išskirtinės, nes abu tyrimai užtruko apie pusę metų. Visą tą laiką jauni žmonės buvo laikomi izoliatoriuose su ribota prieiga prie dušų, knygų, ne visuomet galėjo išeiti į lauką. Dažniausiai teisiama po dvylika asmenų vienu metu, o teisėjai visąlaik klausosi tik prokurorų bei tiki kaltintojais. O nuosprendžiu paskirta bausmė gali siekti nuo 6 mėnesių iki 3 metų laisvės atėmimo.

Vienintelis pozityvus dalykas, jeigu taip jį galima vadinti, įvykęs per visą šį laiką – tai dviem jauniems žmonėms mirties bausmės pakeitimas į laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Tai vienintelis dalykas, kuris man suteikia šiek tiek vilties.

Anksčiau jūs dar galėdavote dalyvauti bylų nagrinėjimo posėdžiuose ir teisiamų jaunų žmonių istorijas dažnai viešindavote. Kokia situacija yra dabar?

Šiuo metu įeiti į teismo sales nebegalime. Pavyzdžiui, anksčiau minėtoje studentų kriminalinėje byloje į teismo salę buvo įleidžiami tik šeimos nariai. Kiti prie teismo pastato susirinkę ir taikiai bandę į jį patekti draugai, bendrakursiai, palaikytojai buvo varomi lauk, o 25 iš jų sulaikyti. 5 buvo paleisti, o likusiems 20 jaunuolių teko pusę mėnesio praleisti įkalinimo įstaigoje.

Kaip atrodo visas kalinimo procesas ir kiek trunka administracinių nusižengimų bausmės?

Jeigu esi sulaikomas protesto metu, dažniausiai kažkiek dienų praleidi izoliatoriuje, tada patenki į teismą. Jame niekada nežinai, ar jie turi informacijos apie tavo dalyvavimą kituose protestuose. Jeigu neturi ir tai yra vienintelė iškelta administracinė byla – greičiausiai gausi 25 paras kalėjime (tai yra maksimali bausmė, kurią stengiasi skirti visiems dalyviams). Jeigu teismas iškelia daugiau nei vieną kaltinimą, gali gauti iki 100 dienų.

Panašus atvejis kol kas buvo tik vienas – Katerinos Borisevič, Tut.by medijos žurnalistės, byloje. Vėliau ji atskleidė, kad kalėjimuose politiniai kaliniai (o jais yra laikomi visi jauni aktyvūs žmonės, dalyvavę protestuose) yra žymimi skirtingos spalvos ženkliukais nei įprasti kaliniai. Jie yra akyliau prižiūrimi ir jiems lyg netyčia bloginamos sąlygos kalėjime. Aišku, tai neoficialūs duomenys. Nes mūsų valdžia niekada to nepripažintų.

Ukrainoje gyvenančių baltarusių protestas prieš Lukašenkos režimą. EPA nuotrauka

Ar vis dar yra iš Baltarusijos išvykstančių jaunų žmonių?

Šiuo metu beveik ne. Dauguma mūsų organizacijos narių ir atstovų yra kaip tik šiuo metu grįžę namo. Tolesnis judėjimas priklausys nuo skiepijimo proceso ir pasaulio sankcijų Baltarusijai, kurių atsiras arba neatsiras po šio incidento. Taip pat bandysime padėti studentams, kurie norės išvykti per Baltarusijos solidarumo fondą studijuoti į kitas šalis. Kodėl tai svarbu? Nes oficialiai jaunimas per šią programą išvyksta studijuoti, bet neoficialiai dauguma jų jaučiasi nesaugūs dėl šalyje susiklosčiusios politinės situacijos ir tokiu būdu bent trumpai gauna prieglobstį kitur.

Tikriausiai svarbu paminėti ir tai, kad dauguma universitetų (ne tik Minske) prieš keletą mėnesių „išsivalė“ nuo aktyviausių studentų. Administracijoms ieškoti aktyviausių pilietiškai studentų buvo tapę „rutina“. Juos šalino dėl vienokių ar kitokių priežasčių iš studijų programų.

Tomai, kokios dabar yra pagrindinės Jūsų veiklos padedant jauniems žmonėms?

Na, negaliu aš visko sakyti, kad ir kaip norėčiau (šypsosi). Dėl režimo daromų veiksmų daugiausia stengiamės informuoti pasaulį. Tiek mes, tiek kitos nevyriausybinės organizacijos po visų nepriklausomų žiniasklaidos priemonių nutildymo esame likę vienintelėmis jungtimis, kurios pasauliui transliuoja tai, kad Lukašenka ir režimas neatspindi visuomenės valios.

Mūsų veiklos susideda iš teismų procesų klausymosi ir informacijos rinkimo apie kaltinamus ir teisiamus jaunus žmones. Taip pat informaciją sisteminam ir perduodam Jungtinėms Tautoms, Europos institucijoms ir partneriams užsienio šalyse. Bandome pagelbėti jaunuoliams, kuriems gresia bylos iškėlimas ar kaltinimai. Organizuojame tiek grupines, tiek individualias psichologų konsultacijas. Pastarosios ypač reikalingos jauniems žmonėms tiek dėl politinės situacijos, tiek dėl pandemijos padarinių jų emocinei sveikatai.

Taip pat vis dar vykdome savo įprastus mokymus, renginius bei veiklas apie organizacijos valdymą įvairioms jaunimo grupėms, studentų grupėms.

Ar vykdydami įprastas veiklas patyrėte kokių nors specialių trukdžių?

Ne, didžiąją veiklų dalį vis dar organizuojame nuotoliniu būdu. Tai dėl COVID-19 pandemijos valdymo, taip pat pašalina „įsiveržimo“ ar trukdymo galimybes. Dar rudenį buvo įsiveržta į gyvai vykusią studentų sąjungos konferenciją, sulaikyti asmenys ir net suniokota dalis jų turto. Kitos jaunimo organizacijos laikydamosi saugumo reikalavimų po truputį grįžta į „gyvas“ veiklas. Žiūrėsime, kaip viskas klostysis toliau…

Europos miestai atidaro lauko kavines, žmonės šneka, kad grįžta į normalų gyvenimą. Gal galėtum apibūdinti, kaip šiandien atrodo jauno žmogaus „normalus“ gyvenimas Baltarusijoje?

Na, mes juokaujame, kad mūsų šalies diktatorius Lukašenka yra didžiausias pasaulyje koronaviruso neigėjas. Visą šį laiką pas mus nebuvo uždarytos nei kavinės, nei barai, nei kinai – jauni žmonės tuo dažnai naudojasi. Taip pat jaunimas, kuris studijuoja universitetuose, šią pavasario sesiją beveik visus egzaminus laikys gyvai.

Tad jaunas žmogus šiandien Baltarusijoje stengiasi mokytis, susitikti su draugais, nueiti kur nors papramogauti ar grįžti į gimtąjį miestą, aplankyti gimines ar šeimą.

Kaip jauni baltarusiai tiek Lietuvoje, tiek gimtoje šalyje jaučiasi dėl gegužės 23-iąją įvykusio lėktuvo užgrobimo?

Visi buvo ištikti šoko. Gaila, jog prireikė lėktuvo užgrobimo, kad Europos šalys suvoktų, ką Lukašenka sugeba. Mums gėda, kad visa ši situacija įtraukė tiek daug nesusijusių lėktuvo keleivių ir Lietuva, kaip artimiausia ir tiek mums padedanti šalis, nukentėjo.

Šiek tiek bijome dėl planų Baltarusiją padaryti neskraidymo zona, uždrausti priimti „Belavia“ lėktuvus kitose šalyse, nes oro susisiekimas kol kas mums, ypač jauniems žmonėms, buvo vienintelė keliavimo priemonė, kuria buvo galima išvykti iš šalies be specialaus dokumento. Keliaujant traukiniu ar automobiliu turime turėti leidimus, kuriuos gana lengva gauti dėl darbo, mokslo ar turint kvietimą iš kitos šalies. Tad, jei esi jaunimo organizacijos narys ir turi ryšių su organizacijomis kitose šalyse, problemų labai daug nekyla. Bet jeigu esi jaunas žmogus, neturintis reikalingų kontaktų – iškeliauti iš šalies beveik neįmanoma.

Protestas Minske. EPA nuotrauka

Kaip manai, ar po įvykusio incidento ir pasaulio reakcijos situacija Baltarusijoje pasikeis?

Deja, prireikė daugiau nei 100 įkaitų lėktuve, kad pasaulis suprastų šios krizės lygį. Tikiuosi, jog dabar Europos bendruomenė pasižiūrės į šią problemą giliau, nes 9 mėnesiai vien tik dalijantis susirūpinimais niekur neveda.

Iš tikrųjų labai bijojau, kad toks režimo manevras sukels karą ir kad net ir turint gynybos sutartį su Rusija, nežinia, ar ji tokiu atveju gintų Baltarusiją. Europos bendruomenei svarbu suprasti, kad Baltarusijos institucijos neveikia įprastai: policija daro ką nori, teismai irgi „veikia sau“. Visuomenė be taikių protestų ir mitingų neturi jokių kitų įrankių ką nors keisti. Nuo balandžio mėnesio pakeisti įstatymai, kuriais policijai leidžiama panaudoti daugiau jėgos (kad ir nušauti žmogų) bei išvengti tyrimo, teismo. Tai sustabdė mūsų aktyvesnius protestus. Žmonės supranta riziką ir dėl to dabar daug labiau bijo dėl savo gyvybės.

Mažai tikėtina, kad mūsų visuomenė pasiimtų ginklus ir eitų kovoti su valdžia „dantis už dantį“, bet aš nenurašyčiau tokios galimybės. Žmonės dabar toleruoja šią situaciją, bet viskas turi savo ribas. Anksčiau girdėjome apie „kažkur ten Minske“ sulaikytus žmones, o dabar daugėja šeimų ir giminių, kurios turi asmeninių istorijų, susijusių su sulaikymais, teismais – tai tampa asmeniniu dalyku. O viso pasaulio istorija rodo, kad, kai tai tampa asmeniška, žmonės mažiau bijo kovoti už tai, kuo tiki. Manau, kad, jei kalbėtume apie galimą ginkluotą sukilimą, nesikeičiant aplinkybėms, jis galėtų prasidėti po metų ar pusantrų. Europos valstybės turi surasti ekonominių, politinių ir kitų priemonių nušalinti Lukašenką ir valdžią perduoti Sviatlanai Cichanouskajai iki kitų rinkimų.

Kaip žmonės gali jums padėti?

Yra keli skirtingi būdai. Jeigu yra noras padėti finansiškai, labai prašome aukoti Baltarusijos solidarumo fondui, nes tai yra viena pagrindinių platformų, padedančių visiems jauniems žmonėms bent trumpam saugiai pasitraukti nuo režimo. Antra, labai prašome, jei tik turite galimybę, bendrauti su savo šalies institucijomis ir politikais: priminkite jiems apie jau beveik metus besitęsiančią situaciją, paskatinkite imtis veiksmų. Trečia, dalinkitės pirmine informacija apie tai, kas vyksta mūsų šalyje su savo šeima ir draugais. Ketvirta, jei gyvenate didesniame mieste, labai didelė tikimybė, kad jame yra nuo režimo pabėgusių baltarusių, kurie stengiasi taikiais protestais solidarizuotis su žmonėmis namuose. Kviečiu susirasti juos, pasidaryti plakatą ir prisijungti demonstracijose, aišku, laikantis visų įmanomų COVID-19 saugumo reikalavimų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Na, o Tavo nuotaika kokia?

Man vis dar sunku patikėti, kaip iš gana ramios šalies mes staiga tapome kažkokiais monstrais (juokiasi). Manau, šiuo metu yra svarbiausia suprasti, kad dabartinis šalies vadovas neatstovauja šaliai ir mūsų visuomenei. O dirbančios nevyriausybinės organizacijos iš visų jėgų stengiasi šią žinią ištransliuoti pasauliui.

Kalbėdamas Tomas daug juokėsi ir jo juokas – užkrečiantis, juokiausi kartu. Kelis kartus atsiprašiau, nes temos, apie kurias kalbėjome, buvo nė iš tolo nejuokingos. Po vieno iš tokių atsiprašymų pašnekovas paaiškino, kad be humoro tokioje situacijoje išgyventi neįmanoma. Jei nemoki pažiūrėti į viską juokais, „tu arba susirgsi depresija, arba išvyksi iš šalies“. „Humour is what makes you going on“ – po šių žodžių galvoje suskambėjo Queen daina „The show must go on“. Tokios organizacijos kaip Tomo veikia Baltarusijoje ir šalia informavimo apie tai, kas vyksta šioje šalyje, jie tęsia ir įprastas jaunimo ugdymo bei bendradarbiavimo veiklas.