2020 08 25
bernardinai.lt
Vidutinis skaitymo laikas:
Baltarusijos ortodoksų dvasininkas: jei prireiks, esame pasirengę būti gyvu skydu prieš pareigūnus

Baltarusijoje ir toliau vyksta masiniai protestai prieš Aleksandro Lukašenkos valdymą ir prezidento rinkimų rezultatus, kuriuos Vakarų valstybės ir opozicija laiko suklastotais. Visoje šalyje į gatves išeina šimtai tūkstančių žmonių, kuriems tenka susidurti su valdžios pareigūnų smurtu. Iki rugpjūčio 24 d. vakaro, oficialiais duomenimis, Baltarusijoje žuvo 4 protestų dalyviai, keli šimtai buvo sužeisti, 50 žmonių dingo be žinios. Taip pat buvo sulaikyta apie 7 tūkstančiai protestuotojų; žiniasklaida praneša apie tardymo izoliatoriuose vykdomus žiaurius kankinimus ir net prievartavimus.
Į protestus įsitraukia ir skirtingų konfesijų krikščionys – dvasininkai bei pasauliečiai. Didžiausia šalyje Baltarusijos Ortodoksų Bažnyčia oficialiai nepasisako, ar smerkia Lukašenkos režimą, ar ne. Tačiau dvasininkams leidžiama dalyvauti protestuose, išsakyti savo, kaip piliečių, poziciją.
Nepaisydamas šio „neutralumo“, Baltarusijos Ortodoksų Bažnyčios vadovas, Minsko ir Slucko metropolitas Pavelas jau viešai atsiprašė už tai, kad po rinkimų pasveikino Lukašenką su pergale. Tai, kaip jo valdžia elgiasi su savo piliečiais, dvasininkui sukėlė „baimę ir nusivylimą“, dėl to Lukašenkos jis prašė sustabdyti smurtą, nukreiptą prieš taikius protestuotojus.
„Bernardinų“ pašnekovas – Gardine gyvenantis ortodoksų diakonas Dzmytrijus Pavliukevičius. Dvasininką kalbinau praeitos savaitės viduryje. Už tarpininkavimą ir vertimą dėkoju kun. Vitaliui Dauparui.

Kokia atmosfera pas jus, Gardine? Ar daug gatvėse protestuojančių žmonių?
Protestuojančiųjų daug. Ypač daug buvo sekmadienį [rugpjūčio 16-ąją]. Aš niekada nebuvau matęs tiek žmonių savo mieste.
Tačiau tegu jūsų skaitytojų negąsdina žodis „protestuotojai“. Niekas nedaužo vitrinų ir nevarto automobilių. Tai visiškai taikiai nusiteikę žmonės, kurių pagrindiniu šūkiu tapo „Ne prievartai“.
Šiuo metu mieste atmosfera rami. O vakar [rugpjūčio 19-ąją] miesto valdžia nusileido demonstrantams ir sutiko išpildyti keletą jų reikalavimų.
Bet rugpjūčio 10–11 dienomis buvo labai baisu, OMONas nesirinkdamas gaudė žmones. Apie tai, kas su jais vyko po to, manau, jūs jau skaitėte daugybėje reportažų ir interviu.
Jūs pats dalyvaujate šiuose protestuose – kaip diakonas ar pilietis?
Iš pradžių nedalyvavau protesto akcijose. Bet rugpjūčio 16-ąją mūsų mieste vyko maldininkų procesija, kurią sudarė visų krikščioniškų konfesijų, taip pat – Gardino žydų bendruomenės atstovai. Dalyvavau šioje procesijoje, kartu su dešimčia ortodoksų kunigų iš mūsų vyskupijos.
Mūsų procesija turėjo įvykti valanda vėliau, negu tą dieną planuotas „Laisvės maršas“, ir mes su kunigais iš pradžių bandėme apeiti maršo koloną. Norėjome pakliūti į centrinę aikštę, kurioje turėjo prasidėti mūsų religinė akcija. Bet vienoje gatvėje susitikome su demonstrantais akis į akį. Praeiti pro tokią minią buvo neįmanoma. Ir toje minioje staiga pamatėme katalikų ir ortodoksų kunigų, laikančių plakatus su citatomis iš Biblijos ir raginančius mylėti. Jie pasakė, kad eina su kolona tam, kad taptų gyvu skydu, jeigu įvyktų žmonių susidūrimas su OMONu. Tada ir mes nusprendėme prisijungti.

Ar yra oficiali Baltarusijos Ortodoksų Bažnyčios pozicija dėl Aleksandro Lukašenkos ir prieš jį nukreiptų protestų? Ką kalba jūsų Bažnyčios vadovai?
Bažnyčios hierarchai negali palaikyti vienos ar kitos politinės pusės – už Lukašenką ar prieš. Taip yra dėl to, kad mūsų bendruomenių narių politiniai požiūriai skirtingi, tačiau tai neturi tapti kliūtimi sudaryti vieną Kristaus Kūną.
Tačiau Baltarusijos Ortodoksų Bažnyčios vadovas, metropolitas Pavelas ir mūsų Bažnyčios sinodas kategoriškai pasmerkė prievartą ir kvietė visas šalis taikiai spręsti problemas.
Mano vyskupas, Jo Ekscelencija Artemijus, savo kreipimuose ir pamoksle yra pareiškęs, kad Bažnyčia neturi kištis į politiką, bet ji visada turi liudyti Dievo Žodį. Ir jeigu visuomenėje aiškiai laužomi Kristaus įsakymai – atvirai ir be baimės apie tai kalbėti.
Kiek girdėjau, jūs kartu su kitais ortodoksais lankote per protestus suimtus kalinius, bendraujate su jais – ir netgi padedate jiems išeiti į laisvę.
Taip, su mūsų vyskupijos kunigais lankiausi kalėjime, kur buvo uždaryti sulaikytieji per mitingus. Daug kas pranešdavo, kad kalėjimas nepriima kalinamiesiems perduodamų siuntinių net iš giminių – ir tuos žmones laiko ne tik be maisto, bet ir be vandens.
Mes buvome 7–8 kunigai, kurie už savo asmeninius ir parapijiečių paaukotus pinigus nupirkome vandens, maisto ir higienos priemonių. Ačiū Dievui, mums pavyko įkalbėti kalėjimo vadovybę priimti ir perduoti visai tai žmonėms.
Mūsų vietinis Gardino miesto žurnalistas Ruslanas Kulevičius taip pat buvo sulaikytas protesto metu. Kai jį paleido, jis papasakojo, kad iki mūsų atvykimo pas sulaikytuosius iš viso nieko nebuvo.

Ką dar ortodoksai (ir, kiek jums žinoma, kitos krikščioniškos konfesijos) daro šiomis dienomis, kad padėtų kurti taiką ir laisvės viltį?
Mano draugai kunigai t. Aleksandras Kuchta, t. Pavelas Alseniukas ir t. Vladislavas Bogomolnikovas keletą dienų budėjo prie Minsko „Okrestino“ kalėjimo. Žmonės, kurie išeidavo iš ten po sumušimų ir patyčių, būdavo morališkai sugniuždyti. Kai kurie nieko kito negalėjo daryti, tik atsisėsti ir verkti. Kunigai sakė, kad tai labai baisus reginys. Jie stengėsi padėti nukentėjusiesiems, pasikalbėti, kartu pasimelsti. Ir tai darė kartu su broliais katalikais ir protestantais.
Vieną naktį protestuotojai norėjo eiti prie kalėjimo sienų ir reikalauti paleisti sulaikytuosius. Bet problema ta, kad tai valstybės saugomas objektas, ir į protestuojančiuosius pareigūnai galėjo pradėti šaudyti mirtinomis kulkomis. Kunigai stengėsi atkalbėti žmones, bet, kai šie jų nepaklausė – ėjo pirmose eilėse, kaip gyvas skydas.
Visose ortodoksų bažnyčiose nuo pat pirmųjų protestų skaitoma malda „Už taiką Baltarusijoje“. Katalikų arkivyskupas Tadeuszas Kondrusiewiczius sieka asmeninio susitikimo su vidaus reikalų ministru, kad aptartų su juo jėgos panaudojimą.
Aš jau užsiminiau apie visų krikščioniškų konfesijų ir judėjų maldingą procesiją Gardino mieste. Man regis, tai geras simbolis – krikščioniškos konfesijos, nekreipdamos dėmesio į doktrininius skirtumus ir istorines pretenzijas, kartu meldėsi už taiką. Man regis, taip pat turėtų pasielgti ir visa Baltarusijos visuomenė.
Praktiškai kasdien žiniasklaida praneša apie Baltarusijos policijos ir OMONo brutalius veiksmus, nukreiptus prieš paprastus žmones. O kaip su dvasininkais, kitais tikinčiaisiais?
Žinoma, tarp sulaikytųjų daug krikščionių. Taip pat žinau, kad OMONas sulaikė ir du katalikų kunigus.

Ką galėtumėte pasakyti apie Lukašenkos religinius įsitikinimus? Jeigu jis ortodoksas – galbūt jūsų Bažnyčios vadovai galėtų su juo kalbėtis, „spausti“ jį, kad sustabdytų smurtą gatvėse?
Paklaustas apie religines pažiūras, Lukašenka kartą pavadino save „ortodoksu ateistu“. Man sunku pasakyti, ką tai galėtų reikšti.
Kaip manote, kur link visa ši situacija kryps toliau?
Aš ne politikas, ne ekonomistas, ne ekspertas. Man sunku ką nors prognozuoti. Bet viliuosi, kad viskas išsispręs taikiu keliu ir krikščioniškos meilės, gėrio ir teisingumo dorybės paims viršų mano bendrapiliečių protuose ir širdyse.
Naujausi

„Baltijos malda“ Gedulo ir vilties dienai Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje

Po sėkmingos operacijos popiežiaus savijauta gera

Liūdna tendencija ne tik Lietuvoje, arba Kodėl mokiniai nemėgsta matematikos

Kardinolas P. Parolinas apie popiežiaus pasiuntinio misiją Kyjive

Ketvirtadienį – maldos minutė už taiką

Rašytoja S. Aleksijevič: „Putinas manęs nenustebino. O rusų žmonės stebina“

Kard. S. Tamkevičiaus pašaukimas (XX). Irtis prieš laikmečio purslotą srovę padėjo „ora et labora“

„Siekiu, kad kiekvieno kataliko švelni širdis būtų gražiai sužeista Dievo meile.“ Kunigui Liudui Serapinui – 100

Knygos apie Antrojo pasaulinio karo padarinius

Kur tai ką tik mačiau? Apie papiktinusius, pasipiktinusius ir papiktinimą

Kun. G. Satkauskas: ligos kryžiaus visi bijome, bet gulint ligoninės lovoje jis gali tapti artimiausiu bičiuliu
